Antai Lietuvai šiais metais minint tragiškus Sausio 13-osios įvykius V.Landsbergis paskelbė, jog mūsų šalis niekuomet nebuvo tokia nesaugi kaip dabar.
Pasak konservatorių patriarcho, Lietuva dar nesaugesnė nei tuomet, kai sovietų kariuomenė Vilniuje tankais traiškė žmones.
Pagrindinis V.Landsbergio argumentas – Rusijos režimas artėja prie beprotybės ribos, o ribų tarp tiesioginio ir netiesioginio karo jau nėra.
Taip dešiniųjų veteranas atkartojo politikos viršūnėse aksioma tapusį teiginį, kad Maskva jau dabar kariauja informacinį ir hibridinį karą prieš Lietuvą, kuris yra tikro karo dalis ar net parengiamoji ginkluotosios agresijos fazė.
Ne, Lietuva dabar saugesnė nei bet kada.
Tai, reaguodamas į V.Landsbergio pareiškimus, paskelbė L.Linkevičius. Pasak ministro, saugumą garantuoja NATO pajėgos Lietuvoje ir visame regione.
Susiję straipsniai
Matyt, užsienio reikalų ministras šiuo atveju sumojo, kad pritarti tokioms apokaliptinėms V.Landsbergio mintims reikštų ne tik panikos skleidimą visuomenėje, abejones Lietuvos naryste NATO, Aljanso partnerėmis, bet ir kenktų visos šalies reputacijai.
Iškalbinga, dargi šiek tiek komiška, kad lygiai tokie patys prieštaringi teiginiai skambėjo ir tame renginyje, iš kurio tribūnos L.Linkevičius ramino Lietuvos ir pasaulio visuomenę dėl saugumo.
Tai – praėjusios savaitės pabaigoje Trakų rajone vykęs jau tradicinis kasmetinis „Sniego“ susitikimas. Jame dalyvaujantys įtakingi Lietuvos politikai, valdininkai, ekspertai su autoritetingais svečiais iš užsienio diskutuoja svarbiausiais užsienio politikos ir saugumo klausimais.
Kaip ir kasmet, šį kartą svarbiausia tema vėl buvo Rusijos grėsmė, NATO ir Vakarų pasiryžimas bei pasirengimas ginti Lietuvą ir jos kaimynes, Europos ir JAV santykiai.
Pagrindinės šių temų mintys irgi buvo iš esmės tokios pat, kokios tradiciškai skamba ne tik šiame, bet ir kituose panašiuose renginiuose. Juose daugumą sudaro bendraminčiai, kurie stengiasi pademonstruoti, kad Vakarai vis labiau suvokia Rusijos grėsmę, turi vis daugiau ryžto stoti į rimtą kovą su režimu, ginti ir gintis, jei Maskva puls NATO.
Tiesa, visose šiose kalbose tebevyrauja išimtinai gynybinė ir reaktyvi mąstysena: kaip mes pasirengę atremti rusų kėslus, kuriuos jie audžia už geležinės uždangos?
Bet pasigendama minčių apie tai, kaip patys Vakarai galėtų labiau sutelkti jėgas, kokių puolamųjų, žinoma, nekarinių, priemonių turėtų imtis norėdami perimti geopolitinę iniciatyvą, o ne vien tik laukdami galimų antpuolių.
Dažnas ekspertas neretai tiesiog konstatuoja, jog patys Vakarai dabar pernelyg nusilpę ir susiskaldę, kad dar galėtų galvoti ir apie tai.
Šitokie samprotavimai – ne labiausiai kliūvantis dalykas. Tokiuose renginiuose Rusijos grėsmė ir visos su tuo susijusios problemos toliau lieka daugiausia ideologinių nuostatų, pažiūrų, tikėjimo, asmeninių politinių išskaičiavimų, o ne kuo blaivesnės ir dalykiškesnės analizės objektu.
Pavyzdžiui, „Sniego“ susitikime dalyvavę kai kurie buvę ar esami aukšti amerikiečių kariškiai tiek iš jo tribūnos, tiek užkulisiuose kalbėjo, jog didelė tikimybė, kad Rusijos armija puls Baltijos šalis, taigi ir visą NATO.
Nieko keista – ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų, bet ir kitų Vakarų šalių kariškiai visuomet buvo agresyvesni už politikus ar žiniasklaidą, ragindami kuo greičiau sustiprinti pajėgas prie rytinių NATO sienų, suteikti generolams daugiau laisvės ir galios priimti sprendimus.
Beje, panašiai elgiasi ir jų kolegos Lietuvoje.
Tuo metu kai kurie amerikiečių žurnalistai ir analitikai, Rusijos reikalų ekspertai tvirtino priešingai: tikimybė, jog Maskvos režimas pames galvą tiek, kad ryšis pulti Lietuvą, teisingiau – visą regioną ir NATO, yra visiškai teorinė ar niekingai maža.
Skyrėsi ir V.Putino režimo būklės diagnozės.
Vieni „Sniego“ susitikimo dalyviai aiškino, kad artėja dideli pokyčiai Kremliuje, jėgų persigrupavimas, galbūt net erozija, o pati Rusija stovi ant lemtingos ekonominės krizės slenksčio, o kiti ekspertai įžvelgė, jog režimas laikosi tvirtai ir netgi vėl stiprėja.
Prieštaringos kalbos Trakų rajone nuskambėjo ir apie padėtį prezidento D.Trumpo valdomose Jungtinėse Valstijose.
Dalis diskusijų dalyvių pasidžiaugė, kad Vašingtono politika dabar daug griežtesnė Rusijos atžvilgiu ir palankesnė nei anksčiau rytiniams NATO pakraščiams.
Kiti ekspertai ragino žvelgti giliau, sakydami, jog tai – tik dabartinė kovos tarp D.Trumpo bei jo artimiausios aplinkos ir valdančiųjų respublikonų stadija, kai Kongreso dauguma tiesiog yra sukausčiusi prorusišką ir nenuspėjamą prezidentą užsienio politikos srityje.
Trumpai tariant, ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų šalyse Rusijos režimas ir jo sukelta viena didžiausių pastarojo meto geopolitinių krizių yra apipinama įvairiomis politinėmis interpretacijomis.
Tiesa, pas mus labiausiai dominuoja vienas požiūris.