Bevaikėms mokykloms skamba nuosprendžiai

„Mūsų mokykla gyvuoja paskutinius mokslo metus, ji likviduojama“, – „Lietuvos rytui“ sakė Šunskų mokyklos direktorius Zenius Sadauskas, čia dirbantis 23 metus, o 12 metų vadovaujantis.

Mokinių ypač pradėjo mažėti apie 2002–2003 metus.

„Nuo 2005-ųjų pradėjome jungti klases. Ne visi miestelio gyventojai norėjo, kad tokiu būdu būtų mokomi jų vaikai.

Tėvai, matyt, norėdami geresnės kokybės mokslo, vaikus pradėjo vežioti į Marijampolę, iki kurios tik 10 kilometrų.

Dar labiau mokykla ištuštėjo apie 2008 metus, kai šunskiečiai atrado Angliją.

„Iš miestelio išvyksta jauni žmonės. Į Šunskus atsikelia viena kita šeima, tačiau važinėja į darbą Marijampolėje, drauge į miesto mokyklas veža savo vaikus. Šunskai tokioms šeimoms tampa tik nakvynės vieta“, – kalbėjo Z.Sadauskas.

Dvidešimt Šunskų mokyklos mokinių moko šešiolika pedagogų.

Tiesa, tik du iš jų dirba visu krūviu, o absoliuti dauguma darbuojasi ir kitose ugdymo įstaigose.

Bet prieš pusšimtį metų statyta mokykla su sporto sale yra gana geros būklės. Pastatus ketinama perduoti Turto fondui.

„Su klebonu ir bendruomenės pirmininke tarėmės, ką daryti su uždaroma mokykla. Jei valdžia nepadės, nieko nebus.

Tvarkingą dviejų aukštų pastatą reikia ne parduoti, o išnuomoti. Jei po kelerių metų grįš emigrantai, negi vėl naują mokyklą statytume? – kalbėjo Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas. – Miestelyje nebeliko vaikų darželio.

Dabar jame siuvykla. Ji galėtų veikti antrame mokyklos aukšte. Yra treniruoklių salė, kurioje lankosi Šunskų jaunimas.“

Anot seniūno, Šunskai dėl emigracijos pernelyg neištuštėjo: „Miestelyje gyvena per 500 žmonių. Į užsienį išvyko gal koks pusšimtis, o grįžo tik vienas. Jis užsiima statybų versliuku. Pastaruoju metu Šunskuose statomi du trys nauji nuosavi namai.“

Bet atsikrausčiusios šeimos su vaikais neįsiliejo į mokyklos bendruomenę.

„Prieš kiek laiko iš Vilkaviškio rajono atsikėlė šeima su penkiais mokyklinio amžiaus vaikais. Trynėme rankas iš džiaugsmo, kad turėsime bent kiek daugiau mokinių. Kur tau. Kas rytą iš Vilkaviškio rajono atvažiuoja mokyklinis autobusiukas ir visus penkis vaikus veža į Gižų mokyklą“, – kalbėjo R.Lekeckas.

Tuštėjantis Zarasų rajono Suvieko kaimas irgi prieš metus prarado mokyklą. Kadaise čia veikė aštuonmetė, vėliau pagrindinė, o pastarąjį penkmetį buvo likusi tik pradinė mokykla. Prieš uždarant joje dirba viena mokytoja su visais pradinukais. Jų tebuvo septyni.

Dabar buvusiame mokyklos pastate veikia daugiafunkcis centras, po kurio stogu įsikūrė biblioteka, kultūros skyrius, medicinos punktas ir vaikų darželis. Pastarąjį lanko 10 vaikų. Kitais metais teliks gal aštuoni mažyliai.

„Laiko klausimas, kada ir jis bus uždarytas. Tai neišvengiama. Pas mus nebėra jaunimo, nes nėra darbo. Tai pakraštys. Provincija. Jaunos šeimos įsikuria rajono centre ir atvažiuoja nebent tėvų aplankyti.

Kai pradėjau dirbti seniūnu prieš 23 metus, seniūnijoje gyveno 1200 žmonių, o dabar liko 640. Daug kas išvyko į Angliją, Švediją, Vokietiją, kiti išsikraustė į Lietuvos miestus“, – liūdnai dėstė Suvieko seniūnas Gintautas Altanas.

Zarasų rajonas – penktasis tarp savivaldybių, kuriose labiausiai mažėjo mokyklinio amžiaus vaikų. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, per pastaruosius 17 metų mokinių čia sumažėjo 2,7 karto – nuo 3871 iki 1439.

Visagino savivaldybėje per tą laiką mokyklinio amžiaus vaikų skaičius susitraukė nuo 6571 iki 1879 – 3,5 karto. Šią vietovę ypač praretino atominės elektrinės uždarymas.

Antroji sąraše – Neringos savivaldybė, kurioje vaikų sumažėjo 2,71 karto (nuo 388 iki 143), trečias – Skuodo rajonas, kur šiuo metu mokinių 2,7 karto mažiau nei 2000-aisiais (atitinkamai 1883 ir 5092).

Mažėjant vaikų, retėjo ir mokyklų tinklas. Kai kurios, likus kritiniam mokinių skaičiui, buvo likviduotos, kitos sunyko pačios.

Žmonių sparčiai mažėti Lietuvoje praėjo 1992-aisiais atsivėrus sienoms. Ėmė trauktis ir gimstamumas. Tiesa, Žemaitijoje, Vakarų Lietuvoje tada padėtis klostėsi kitaip – ten kilo vaikų gimstamumo bumas.

„Vakarų Lietuva tempė Lietuvos rodiklius. Tuomet Žemaitijoje gimusi karta dabar jau baigusi mokyklas. Jie fiziškai nutolę nuo Vilniaus, kur daugiau gerų darbo vietų. Nejausdami ryšio su sostine ir neturėdami darbo jie emigruoja į užsienį“, – aiškino Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) vyriausiasis mokslo darbuotojas Donatas Burneika.

Kitose vietovėse rodiklius keitė ir vidaus migracija. Kaime nelikus mokyklų nemažai jaunų šeimų išsikraustė į rajonų centrus ar miestus.

„Tai reiškiniai, vykstantys ne tik Lietuvoje. Visuomenės kaita iš kaimiškos į miestietišką – normalus procesas. Tiesiog daug kur kitur tai įvyko anksčiau.

O ką kaime veikti žmonėms? Jei nori gyventi turtingai, turi gyventi ten, kur mokami pinigai. O jie mokami mieste. Lietuvoje agrarinio pasaulio turi likti, kaip ir kitur, keli procentai“, – sakė D.Burneika.

Kaip rodo statistika, šiuo metu dar trečdalis Lietuvos gyvena kaime, bet tokiais skaičiais mokslininkai linkę abejoti. Mat daug žmonių įsikūrę kaimuose, bet dirba miestuose, todėl jie tik statistiškai yra kaimiečiai.

D.Burneikos manymu, jei išliks tokios pat gimstamumo ir emigracijos bei reemigracijos tendencijos, 2030 metais Lietuvoje gyvens iki 2,5 mln. žmonių.

Prognozė galbūt būtų ir prastesnė, tačiau, anot mokslininko, vilčių teikia tai, kad miestuose gyvenantys išsilavinę, turintys darbą, gerą uždarbį gaunantys žmonės susilaukia vis daugiau vaikų.

D.Burneikos įsitikinimu, ilgainiui trauksis emigracijos mastas, o tie, kurie išvykę, grįš, tai esą rodo ir kitų pasaulio valstybių patirtis.

„Sunkiau grįžti iš JAV ar Australijos, kai gyveni toli, labiau trūkinėja ryšiai su tėvyne.

O iš Anglijos ar Norvegijos lietuviai grįš.

Tik klausimas, kas: darbingi, pensininkai, užsidirbę pensiją ar pensininkai be pensijos, kuriuos teks išlaikyti? O gal grįš jaunos šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais? Tikriausiai bus įvairių“, – svarstė LSTC mokslininkas.

Tiesa, po dešimties metų Lietuvos laukia dar viena grėsminga demografijos duobė – daug gyventojų sulauks pensinio amžiaus, o į darbo rinką ateis mažai jaunų žmonių.

„Darbdaviai turės mokėti didesnes algas, tai skatins grįžti lietuvių emigrantus. Tačiau drauge verslas prašys ir pigesnės darbo jėgos. Tad klausimas, ar daugiau grįš lietuvių, ar atvyks imigrantų. O išvažiuoti iš esmės nebebus kam“, – sakė D.Burneika.

2000–2001 mokslo metais Lietuva turėjo 603 824 mokinių, o 2016–2017 mokslo metais – 330 869. Itin jų mažėjo kaime – apie 60 proc.

Pastaruosius septyniolika metų retėjo ir mokyklų tinklas – jų sumažėjo perpus. Tiesa, ne visur vienodai: mieste dabar jų 13 proc. mažiau, o kaime – net 70 proc.

Statistikos departamento duomenimis, 2007 metais Lietuvoje gyveno 3,25 mln. žmonių, iš jų 2,17 mln. – mieste, o 1,08 mln. – kaime.

2017 m. buvo 2,84 mln. gyventojų, iš jų 1,9 mln. gyveno mieste, o 0,93 mln. – kaime.