Apie tai sužinoję idėjos autoriai, kurie projektui jau buvo surinkę ir dalį reikiamų lėšų, smarkiai susikrimto, tačiau tuomet jiems ranką ištiesė Kauno valdžia.
Derybos užtruko labai trumpai, o kauniečiams buvo pasiūlyta balsuoti, kur jie norėtų matyti Vyčio skulptūrą. Iš trijų galimų vietų pasirinktos Kauno pilies prieigos. Kauno meras V.Matijošaitis pažadėjo, kad meno kūrinys iškils iki Valstybės dienos, todėl labai didelė tikimybė, jog taip ir nutiks.
Nors visi svarbiausi susitarimai jau pasiekti ir parašai sudėti, vis dar girdėti svarstymų, ar Kaunui reikėjo tokio paminklo, kuris stovės pačioje miesto širdyje. Kyla abejonių, ar jis bus tinkamo meninio lygio ir nesudarkys pilies prieigų vaizdo.
Išties, kaip elgsis Kauno savivaldybės tarnautojai, jeigu skulptūras pradės siūlyti meistrai, kurių darbai neįtiko Varėnos, Jurbarko ar Prienų rajonų valdžiai? Galbūt reikėjo iškart pagalvoti apie skulptūrų parką, kuris būtų panašus į garsųjį Grūto parką? Į pastarąjį buvo tempiamos įvairių sovietinių veikėjų skulptūros, o į Kauną – paminklai-tremtiniai iš kitų šalies miestų.
Vyčio lyginti su paminklu baravykui, šienpjoviams arba geriausiai mezgėjų komandai nederėtų. Tiesiog būtų keista, jeigu vienam valstybės simbolių visoje šalyje neatsirastų vietos. Kauno valdžia beveik neturėjo pasirinkimo, todėl ir ištiesė pagalbos ranką projekto sumanytojams.
Vos tik atkūrus nepriklausomybę žmonės skubėjo išpildyti savo svajonę pagerbti žymius žmones, todėl jiems skirti paminklai buvo statomi bet kur ir bet kaip.
Netrukus teko raškyti tokios skubos vaisius. Prieš kelerius metus atgijus Kauno senamiesčiui, kuriame šiltuoju metų laiku linksmybės tęsiasi iki paryčių, visuomeninė Rotušės aikštės draugija pasiūlė Rotušės aikštėje stovinčioms M.Valančiaus ir Maironio skulptūroms paieškoti tinkamesnės vietos.
Draugijos nariai tikino, kad Rotušės aikštėje ir jos prieigose Maironio atminimas įamžintas net trijose vietose. Paminklas vyskupui M.Valančiui šioje senamiesčio vietoje esą išvis atsidūrė atsitiktinai, vieta parinkta paskubomis, o per įvairius renginius netoliese statomi biotualetai. Įkaušę praeiviai kartais nesidrovi prie pat paminklo atlikti gamtinių reikalų.
Ši mintis pasirodė patraukli net tuometiniam Vyriausybės vadovui A.Kubiliui, kuris raštu kreipėsi į Kauno valdžią siūlydamas paieškoti tinkamesnės vietos blaivybės šauklio M.Valančiaus paminklui. Jį nuo priverstinių kraustynių turbūt išgelbėjo tik tuometės miesto valdžios neryžtingumas.
Atrodytų, 28 nepriklausomybės metai yra pakankamas laiko tarpas pagerbti visus miestui ar valstybei nusipelniusius žmones, įamžinti svarbiausius įvykius.
Tiek laiko neužteko. Štai praėjusių metų vasarą Laisvės alėjoje atidengtas paminklas pirmajam Kauno burmistrui J.Vileišiui, o pačioje 2017-ųjų pabaigoje Žaliakalnyje pagaliau pavyko pastatyti paminklą lietuvių kalbos kūrėjui profesoriui J.Jablonskiui.
Niekas neišdrįs įtikinėti, kad šios dvi iškilios asmenybės nevertos būti įamžintos Kaune. Juo labiau kad daugiausia tai buvo daroma privačių aukotojų lėšomis.
Gerokai keistesnis darinys iškilo Ąžuolyno parko pašonėje, ties Vydūno, Parodos ir K.Petrausko gatvių sankirta. Šioje vietoje Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai pasišovė įkurti Verslo alėją bei Verslo skverą.
Būtent šioje miesto dalyje prieškario metais vyko žemės ūkio, prekybos ir pramonės parodos, kurias galima vadinti lietuviškojo verslo užgimimu.
Verslo atstovai kuklumu nepasižymėjo, todėl nusprendė įsitvirtinti abipus K.Petrausko gatvės.
Vienoje gatvės pusėje stovintis paminklas simbolizuoja darbo priemones –– plaktuką ir vinis. Kitapus iškilo simbolinis „Pinigų kalnas“ – tai nuožulni plokštuma, kurioje bus inkrustuotos Lietuvoje naudotos monetos, o viršuje stovės sostas.
Galbūt verslo atstovams projekto autoriaus sumanymas gražus ir aiškus, tačiau kitiems žmonėms reikėtų gerokai pagalvoti, ką reiškia šie simboliai. Net apžiūrinėjant Kauno senamiestyje stovintį paminklą rutinai kyla mažiau klausimų –– ant jo pateikti paaiškinimai.
Vis dėlto Vyčio paminklo atidengimas Kauno senamiestyje turėtų tapti simboline riba, žyminčia paminklų statybos pabaigą.
Į miestą atvykstantiems svečiams reikėtų labiau akcentuoti tai, kas jau padaryta, ir mėginti juos nustebinti ne atminimo ženklų gausa, o intriguojančiais pasakojimais, paslaptingais istorijos vingiais, nenuspėjamais atradimais.
Turbūt nekyla abejonių, kad po kelių dešimtmečių iškils poreikis įamžinti šių dienų garsenybių atminimą, tačiau šis rūpestis jau teks ateities kartoms. Galbūt jie rinksis visai kitokias pagarbos formas ir, užuot stačius bronzinį paminklą Laisvės alėjoje, užteks žvilgtelėti į išmaniojo telefono ekraną.
„Laikinoji sostinė“
