Tik ar ši auka užgesins gaisrą? Gal šiek tiek prislopins, bet liepsnos, dabar apėmusios šią ministeriją, vėliau gali plykstelėti dar kaitriau.
Juk kad ir kaip žiūrėsi, G.Vitkevičiūtė nėra pagrindinė ar juolab vienintelė šio gaisro kaltininkė.
Net ir tuo atveju, jei idėja surengti asmeninę L.Kukuraičio fotosesiją ant nužudyto vaiko kapo kilo tik G.Vitkevičiūtės galvoje, bet ministras tam ir yra ministras, kad iškart užgniaužtų tokias makabriškas fantazijas vos užsimezgusias. Tačiau, kaip matėme, jo galvoje jokia raudona lemputė neįsižiebė.
Vėlesnės L.Kukuraičio kalbos apie nuolatinį bendravimą su vaiko vėle per vieną beviltiškiausių spaudos konferencijų ne tik šios, bet ir kelių pastarųjų Vyriausybių istorijoje dar akivaizdžiau paliudijo, kas buvo aišku jau senokai.
Šis valstietiškasis „profesionalas“ neturi netgi paties žaliausio supratimo, kaip ministras turėtų elgtis viešojoje erdvėje. Tad nieko keista, kad sukūręs „žmogiško“ veikėjo, kuris net ant oficialių dokumentų pasirašinėja tiesiog „Linas“, įvaizdį jis ritosi į vis gilesnes viešųjų ryšių duobes – pradedant žiniasklaidai „dovanotais“ interviu su jo žmona ir motina, tos pačios G.Vitkevičiūtės surašyta kalėdinių atvirukų „analize“ ir baigiant akcija prie vaiko kapo.
Todėl vakar buvo kiek juokinga klausytis asmeninės šio „profesionalo“ globėjos prezidentės D.Grybauskaitės patarėjo M.Lingės išvedžiojimų, kad ministras pats suprato ir pripažino „suklupęs“, bet svarbiausia, kad jis viską išperka „darbais“.
Tų darbų – lyg katino ašarų, o vienas už kitą garsesnių „suklupimų“ – iki kaklo.
