Menininkas Algimantas Černiauskas socialiniame tinkle pasidalijo šiurpiu liudijimu. Jo tekstą pateikiame žemiau.
„Parašiau su pasibjaurėjimu ir palengvėjimu.
Gasiūnas ir Vietnamo karas.
Kai #metoo kirvis pakilo virš Š.Barto galvos man buvo kaip ir vienodai. Jo filmų nemačiau (nesigiriu), o įvairūs skandalai vyksta visą laiką, tad koks skirtumas. Blogas požiūris. Juk abejingumas ir yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų, ar ne? Kai visi didesni žiniasklaidos portalai Lietuvoje per valandą prisipildė straipsniais apie Gasiūno akademinius nuotykius – negalėjau patikėti. Pamaniau: panašu, kad pasaulis netrukus taps gražesne vieta gyventi – Vietnamo karas pagaliau baigėsi ir tapybos katedroje.
Yra ką papasakoti apie tą karą. Gasiūno globoje nukentėjo ne tik viena kita mergina. Jis lengvai sugniuždydavo ištisas kartas savo studentų. Kaip? Na, panašu, kad jis tam talentingas. Matyt skaitėte jo siurrealius pasisakymus, kuriais jis siekė „apginti savo reputaciją“. Apgynė. Tą savo niekingą, šlykščią kenkėjo reputaciją, kurią akademinė bendruomenė ignoravo ištisus dešimtmečius. Kaip taip gali būti? Kaip buvo galima ignoruoti visą tą alkoholio ir studentų žeminimo orgiją? Kaip taip galima tyčiotis iš jaunų žmonių?
Tiems, kas stumia ant nukentėjusių merginų, tuoj pat mielai paaiškinsiu „Ką tos k* galvojo tada, kai tai darė?“. Kas yra pirmakursis? Pirmakursis yra vaikas. Niekuo dėtas, pasaulio nežinantis, žmonių nematęs vaikas, kuris dar ilgai nesuvoks, į kokią problemą jis įsivėlė, pasirinkdamas studijas Gasiūno globoje. Gasiūnas neblogas psichologas. Ir spekuliantas. Nebuvo kurso, kuriame jis ko nors nebūtų iš***ęs. Tai būdavo daugiau negu akivaizdu. Nemačiau tiek išsigandusių akių ir moteriškų ašarų, kiek ten – senųjų akademijos rūmų trečiam aukšte.
Atidirbęs įvairius manipuliacijos jaunais žmonėmis triukus, jis rūpinosi savo kaip „blogiuko“ įvaizdžiu. Užsidėdavo charizmatiško išminčiaus kaukę ir metodiškai varė savo temą: „iš***t ir su***t“. Čia kaip „skaldyk ir valdyk“. Meną ir tapybą idealizuojančius paauglius. Įsivaizduokite mergaitę iš provincijos, pavyzdžiui, neturėjusią tėvo ar pan. Tas senas egoistas tuoj pat prisistatydavo užimti tėtušio poziciją.
Pamenu, dar tik ruošiausi stoti į akadę, lankiau parengiamuosius kursus. Kažkas atsargiai nedrąsiai sušnibždėjo į ausį „girdėjau kad Gasia pi**si su studentėmis“. Pamaniau, gal ir įdomu. Gal čia taip turi būti. Iš kur man žinoti, kaip turi būti. Čia man viskas nauja. Nauja tikrovė, naujos perspektyvos, o Gasiūnas nuostabus charizmatiškas žmogus. Tapysim paveikslus, bus labai gražu ir linksma.
Buvo, pavyzdžiui, toks atvejis (prieš kokius 8 metus). Su vienu kursioku geriam studijoje alų, nes galima, tai kodėl gi ne. Buvo kokia aštunta vakaro. Akademijoje jau beveik tuščia. Prie vienos studijos langą matosi kitos studijos langas. Matom, kaip Gasiūnas su viena antrakurse eina per dirbtuves gilyn. Iškart supratom, kur jie eina. Galvojam, gal nelabai gerai. Valandėlę padvejoję nutarėm sutrukdyti tą aktą. Nubėgom prie durų ir pradėjom belstis ir šaukti.
Nejaukus bruzdesys viduje... Po poros minučių mergaitė atidaro duris visa raudona uždususi ir išsigandusi. Klausiam, o kur Gasiūnas? Ji sako – nusigėrė. Neapsakomai juokinga. Įžengiam į studiją, o katedros vedėjas vaidina save komoje! Guli kampe ir apsimeta mirtinai trūkęs! Štai oraus žmogaus paveikslas. Štai moralinė imperija. Štai nacionalinės premijos laureatas. Pasijuokėm ir išėjom toliau gerti.
Vienas iš daugybės jo sparnuotų posakių buvo – „negali b***s būti kietesnis už protą“. Jis teisus. Jis dažnai teisus. Ne visada jam pačiam sekėsi susitvarkyti... Pi****osi jis ir senuosiose akadės rūmuose ir Jasinskio gatvėje įkurtose magistrantūros studentų studijose. Juokinga ir tai, kad su vienu mano bičiuliu ir kita metais jaunesne studente jie net buvo susikūrę meilės trikampį. Šyza. Traumatologinis.
Tryniausi tam kontekste eilę metų. Pradžioje man visai patiko tas toks palaidas studijų ir gyvenimo būdas tapybos katedroje. Visi pastoviai laka, o katedros vedėjas pats ne šiaip geria, bet dar ir kursto, kad visi gertų dar daugiau. Pats atneša. Jeigu baigiasi – studentai mielai nubėgs atneš dar, nes juk smagu su dėstytoju gerti. Gasiūnas visada kalbėdavo be galo vaizdingai. Jo filosofinis bagažas išties be galo platus ir žodžių jam niekada nestigdavo. Visada pasakys kažką, kas tave išvers iš koto. Be kompleksų. Prisiklausėm gašlybių kaip turi būti. Nesu sutikęs taip šlykščiai šnekančio žmogaus. Bet tuo metu visa tai atrodė norma. O kodėl turėtų būti kitaip. Čia mus taip muštruoja. Pasaulyje nieko įdomaus nevyksta. Čia mes – meno kariai.
Geriam, pi**mės, žeminam vieni kitus ir tapom šūdinus paveikslus. Nes kam tapyt gerus paveikslus, jeigu tinka ir šūdini. Niekas čia nebuvo matęs, kaip paveikslai atrodo. Katedroj buvo dviejų rūšių tapyba. Gasiūniukai ir kiti (santykis 10 :1) Baisu. Juk tapyba tokia plati... Tačiau mūsų tapyti ten niekas nemokė. Mes mokėmės Gasiūno pasaulio. Visi klaidžiojom jo beprotystės koridoriais ir tikrai ne visi supratom, kas čia vyksta. Ištisos govedos vienodai tapančių studentų. Nes Gasiūnas nieko nemokė. Tai tebuvo gerokai užsitęsusi ekskursija po jo paties gyvenimo paveikslus. Ekskursija, po kurios visi išeina apakę ir praradę bet kokį pasitikėjimą savimi. Bando tapyti kaip tas, kuris neva žino geriausiai. Neįtikėtina, kokią traumų mašiną tas žmogus buvo užvedęs. Studentų galvose jis prisikasdavo iki jautriausių jų sąmonės vietų ir padarydavo juos pažeidžiamais. Po šiai dienai eidamas pro akadę jaučiuosi nesaugus.
Tiek šlykščių intrigų, melo ir įžeidinėjimo... iš Gasiūno išmokau būti konfliktiškas. Mano moralinių vertybių skalė išsikreipė. Baigęs akadę turėjau ilgai su savimi dirbti, kad išsivalyčiau nuo tų tamsybių. Ne vienas baigęs studijas ir bandydamas kabintis į gyvenimą paklausia savęs „kas per š čia ką tik buvo?“. Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Bet tam kartui užteks.
Liūdnas Gasiūnas. Gaila jo. Jis nepaprastai nelaimingas žmogus. Vadindavom jį Šmėkla. Kartais būdavo smagu kartu paklausyti rokenrolo ar paidealizuoti Vietnamo karą, bet kiek tai turi tęstis? Užpūskime tą žvakalę. Vilniuje gyventi jau šviesiau“, – feisbuke rašė jis.
Seksualinio priekabavimo skandalas VDA kilo po to, kai internetiniame tinklaraštyje apie Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojo, tapytojo Jono Gasiūno elgesį prabilusios studentės dalinosi sukrečiančiomis patirtimis.
Be to, kaip pranešė „Info TV“, buvusios studentės tuo pačiu kaltina ir kitą VDA dėstytoją, fotografą Gintautą Trimaką. Prabilta ir apie psichologą Arvydą Liepuonių.
Reaguodamas į tai, penktadienį į posėdį susirinko VDA senato etikos komitetas. Nors abu dėstytojai jiems mestus kaltinimus neigia, Vilniaus dailės akademijos etikos sargai ėmėsi svarstyti galimą nederamą J.Gasiūno, A.Liepuoniaus bei G.Trimako seksualinį elgesį.
Griežčiausias sprendimas priimtas dėl J.Gasiūno – nuspręsta, kad jis negali dirbti su studentais
