„Negaliu patikėti, kad atėjo tokia diena...“ – rašė mergina.
Savo įraše ji pasakojo, kad 2009–2013 m. studijavo Tapybos katedroje, kurioje ir dirbo J.Gasiūnas. R.Merkliopaitė rašė, kad jai pasisekė laiku išgirsti gandus ir istorijas apie dėstytojo priekabiavimą prie studenčių, todėl sugebėjo apsisaugoti.
„Ignoravau jo užuominas, pavyzdžiui, pasiūlymą „nusifotografuoti po sekso ir fotografiją pertapyti“. Aišku, kai nesutikau su jo „kūrybinėmis idėjomis“, prasidėjo tokios replikos kaip: „nepakanka duomenų“, „nepakanka proto“, pašaipos. Tai vertė abejoti savimi, jausti įtampą. Šlykštu, kaip jis naudojasi jaunomis, naiviomis, nepasitikinčiomis savimi merginomis, apsukdamas situaciją taip, tarsi tai jis joms daro paslaugą.
Prasidėjus #metoo taip laukiau, kol kas nors prabils, nes istorijų juk buvo daug?!
Bet ar tikrai? Ar neišsigalvoju? Juk kai dalyvavau bakalauro darbo pristatyme, apie kurį kalbama tekste, visa komisija (kurią sudarė Tapybos katedros dėstytojai) tylėjo, nekomentavo vaizdo kūrinio turinio, kuriame nufilmuotos degančią žvakę (Gasiūno tapybos simbolis) laižančios tapybos studentės. Gal jie nežinojo?! Gal nesuprato?! Gal aš išsigalvoju?! Manau, žinojo visi, bet kodėl tylėjo, reikėtų jų pačių paklausti.
Tuo metu matant „suaugusiuosius“, „autoritetus“ reaguojant būtent taip atrodė neįmanoma, kad kas nors pasikeistų. Gasiūnas buvo alfa, gabumų skirstytojas, galimybių suteikėjas. Tiesiausias kelias daryti karjerą kaip tapytojai buvo įtikti Gasiūnui. Vaikinams – vienaip, merginoms – kitaip...“ – rašė buvusi VDA studentė.
R.Merkliopaitė pasakojo, kad jai teko pasitraukti iš tapybos lauko, nes J.Gasiūnas jame buvo per daug įsišaknijęs ir nepajudinamas.
„Jaučiau nuoskaudą ir neteisybę, kita vertus, didžiavausi, kad tame purve nedalyvauju.
Bet aš nieko nepakeičiau, pasielgiau pasyviai. Didžiuojuosi kolegės drąsa pasakyti tiesą ir taip viską pakeisti! Pagaliau! Tiesa! Menininkas nėra neliečiamas ir nepakaltinamas. Menininkas atsako už savo veiksmus, menininkui galioja įstatymai. Vienas iš Gasiūno išminties perlų buvo, kad „geras žmogus nėra profesija“, – socialiniame tinkle rašė R.Merkliopaitė.
Dėstytojo priekabiavimą, kaip manoma, patyrusios studentės savo išgyvenimais pasidalino tinklaraštyje „Akadės paslaptis“. Šis tinklaraštis skirtas esamoms ar buvusioms studentėms ir studentams anonimiškai prabilti apie seksualinį priekabiavimą, išnaudojimą, smurtą ar kitą jiems padarytą žalą, patirtą Vilniaus dailės akademijoje ir kitose Lietuvos mokslo ir studijų institucijose“, – rašoma tinklaraščio apraše.
Tinklaraščio autoriai naujienų portalui lrytas.lt patvirtino, kad dvi merginos atsiuntė savo istorijas apie tą patį dėstytoją – Vilniaus dailės akademijos tapybos dėstytoją J.Gasiūną.
