Kaip naujienų portalui lrytas.lt yra sakęs Gabrielius Landsbergis, šeima V. Landsbergį ragino sveikti ir ruoštis Kovo 11-tajai. „Mes jo prašome, kad jis nesugalvotų skubėti iš ligoninės: jis gaudo įvairias geras žinias, jau planavo šokti iš lovos. Norėtume, kad pabūtų ilgiau, sveiktų, kol tikrai sustiprės. Sakome, kad ruoštųsi Kovo 11-ajai“.
Dar šventės išvakarėse buvo žinoma, kad šiemet kalbą V.Landsbergio kalbą perskaitys aktorius Rimantas Bagdzevičius.
Minėjimas pradėtas Sigito Gedos eilėmis „Giesmė apie pasaulio medį“, po jų perskaityta ir profesoriaus V.Landsbergio kalba simboliškai pavadintą „Punktai sakymų“.
„Sveikinu tave išdidžią pasauliniais mokslo technologijų atradimais, bet žiūrėk, pasauli, su kuo ateina ir ką tau atneša Lietuva. O be to dar išdidi vis gausesniais sporto laimėjimais – plaukikų, irkluotojų, pastebėkime, tai ne sukčių laimėjimai, kuriems atstovams dar teko išsisukinėti per dopingo makalynes. Vis tiek jie eina gėdingai lauk, o Lietuva žengia ir laimi“, – savo kalboje simboliškai apie Rusijos sporto pasaulį sukrėtusį skandalą priminė profesorius.
Šventinėje kalboje V.Landsbergis, priminęs šalies nuopelnus, negailėjo ir kritikos: „Ir vis dėl to paradoksų šalis, daugybė niekalo ir niekybės. Valykime, Dieve mano. Nejau reikia reikia tiek vogti? Susitvarkykime su ta aikšte. Ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas gražiau už skriejantį raitelį“,– diskusijas dėl to, kas turėtų puošti Lukiškių aikštę savo kalboje palietė V. Landsbergis.
Profesorius siūlė pamėginti būti atlaidesniems vieni kitiems ir priminė, kad jam gaila žmonių, kuriems didelis malonumas įkąsti savo artimui, o didžiausias malonumas – žeminti savo tėvynę.
„Vargšai, kurie nežino, ką daro. Piliečiai. Pilėnai, ką tik išgirdau šiomis dienomis mažo berniuko didelę mintį: piliečiai yra tie, kurie turi pilį. Taip, vaikine. Netik turi, bet ir ją gina. Ginsimės paskutinėje aukštumoje, kur gynėjai, ten sostapilė, ten tavo šalis“, – savo kalboje teigė V. Landsbergis ir pridūrė, kad dabar siūloma ginti ir daugiau sostapilių, ne tik vieną lietuvišką. „tai būtų pamatų plovykla, neturime daug laiko žaisti savimi kaip lėlėmis. Būsime stumiami ir blaškomi, laikysime – tik būryje“, – akcentavo profesorius.
„Būkime garbingi žmonės ir mūsų tėvynė bus garbinga, kai garbinga, tai ir teisinga. Tebūnie taip“, –kalboje ragino V.Landsbergis.
Savo kalboje negalėta kritikos dėl klestinčio korupcijos, gobšumo. „Tebeturime pakankamai senųjų valdžios papročių, savivalės, neesame laisvi nuo korupcinių neteisybių, neesame laisvi nuo savo praeities – sovietinių elgesio normų: gobšumo, pataikavimo. Šia kryptimi dar augti ir augti“, – teigiama kalboje.
V.Landsbergis kaip dideles negandas įvardijo materializmą bei valdžios ir turtų godulį, o pagalba žmogui išgaravo kaip ryto rasa.
„Savo vienintelę valstybę reiktų puoselėti kaip daržą, sodą, kurią reikia ugdyti, kad vaisių būtų visiems... Materialistai į ją žiūri kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieina būriais, grupėmis draugų. Nelaimė ta, kad Lietuvoje gyvenant galima širdimi išeiti svetur, kai tėvynės meilės vietą užima ne meilė... tada nesunku ir nusigręžti amžiams“, – svarstė profesorius savo kalboje.
Kalbos pabaigoje užsiminta apie tai, kad svarbu stoti prieš blogio dvasią. „Ateina nauja banga ir jaunimo, ir vėl prabundančios visuomenės, kuri bus pajėgi pasakyti „ne“.Ne kiek neprastesnis žodis „gana“ ir jis turi būti pasakytas – be langų daužymų, be grasinimų. Paprastai ir aiškiai. Jei tavo tėvynę kas nors žemina, ar turi pakankamai garbės jausmo ją užstoti, protestuoti? Jei tavo tėvynę kas nors skriaudžia, ar turi pakankamai drąsos ją ginti?“, – savo kalboje klausė profesorius ir ragino prisiminti sąjūdį, atgimimo laikus ir pamėginti susitelkti dar kartą.
