Viena vertus, valstybių politiniai ryšiai pastaruoju metu tapo intensyvesni ir 3 dienas trukęs A.Dudos vizitas tai patvirtina, nes vien pagarbai parodyti būtų pakakę ir kelių valandų.
Tačiau Lenkijos prezidento vizitas – tik viena grandis visoje aukšto lygio susitikimų grandinėje. Politinio įšalo ledus pralaužė ne prezidentė D.Grybauskaitė, o premjeras S.Skvernelis, parodęs iniciatyvą susitikti su įtakingiausiais Lenkijos politikais.
Tai S.Skverneliui pavyko – jis su faktiniu Lenkijos vadovu valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (TTP) pirmininku J.Kaczynskiu susitiko prieš Seimo rinkimus, o po to – ir tapęs premjeru. Šie kontaktai, matyt, ypač prisidėjo prie to, kad Lenkijos prezidentas A.Duda atvyktų su oficialiu vizitu.
Aukšto lygio vizitai tęsis – kovą Vilniuje lankysis Lenkijos premjeras M.Morawieckis, o į Varšuvą vyks Seimo pirmininkas V.Pranckietis.
Tai – santykių atšilimo ženklai, tačiau neaišku, ar bus subrandinti realūs praktinio bendradarbiavimo vaisiai. Juk A.Dudos vizitas į Vilnių pasiuntė ir signalų apie Lenkijos ir Lietuvos takoskyrą.
Vizito išvakarėse Lenkijos prezidentas pirmiausia susitiko su Lietuvoje prieštaringai vertinamu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovu europarlamentaru V.Tomaševskiu, kuris savo politinę karjerą grindžia nuolatos kurstydamas lenkų tautinės mažumos nesutarimus su mūsų šalies valdžia.
Tiesa, V.Tomaševskis po susitikimo su A.Duda kalbėjo atsargiai. Vis dėlto tai, kad šiam veikėjui sudarytos sąlygos išsakyti savo pageidavimus Lenkijos prezidentui atvykus į Vilnių, rodo, jog Varšuva tebelaiko LLRA svarbiausia Lietuvos lenkų atstove ir interesų gynėja.
Pats A.Duda pasistengė parodyti, kad skatina lenkų tautinės mažumos ištikimybę Lietuvai, – pagyrė lenkus, jog jie yra lojalūs mūsų šalies piliečiai, patarė gerai mokėti lietuvių kalbą, tačiau čia pat užsiminė ir apie lenkų švietimo problemas, brandos egzaminų sąlygas.
Tokios diplomatiškos Lenkijos prezidento užuominos, atrodo, net nepatiko kai kuriems Lietuvos lenkų politikams, kurie gal tikėjosi tiesmukos paramos jų reikalavimams, nes pasigirdo ir bambėjimo, kad nelabai aišku, ką jis čia norėjęs pasakyti.
Vis dėlto netenka abejoti, kad Lenkija ir toliau santykių su Lietuva atšilimą bandys sieti su lenkų tautinės mažumos švietimo reikalais, jų pavardžių rašyba pasuose.
Kitaip ir būti negali jau vien dėl TTP ideologinės krypties – ši partija nuosekliai pabrėžia visame pasaulyje ginanti lenkų interesus ir Vakaruose net kaltinama nacionalizmo kurstymu.
Dabartinė Lenkijos valdžia nepuolė ir su Lietuva suvedinėti istorinių sąskaitų, bet Varšuvos konfliktas su Kijevu perspėja, kad vertinant praeities įvykius gresia įžengti į savotišką minų lauką.
Atrodo, kad Varšuvai, įsivėlusiai į ginčus su Briuseliu, dabar Lietuvos paramos reikia ne mažiau nei Vilniui lenkų geros valios garantuojant mūsų šalies saugumą ir įgyvendinant strateginius infrastruktūros projektus.
Prezidentė D.Grybauskaitė jau pažadėjo, kad Lietuva parems Lenkiją sprendžiant ginčą su Europos Komisija, kuri kritiškai vertina šios šalies teismų reformą, ir nebalsuos už sankcijas Varšuvai.
Vengrija žada netgi vetuoti tokį sprendimą Europos Vadovų Taryboje, bet Lietuvai atsiveria galimybė imtis diplomatinės misijos ieškant kompromiso, kuris leistų išvengti šio Lenkijai pavojingo balsavimo.
Mūsų šalis jau turi tokios diplomatijos patirties – prezidentas V.Adamkus 2007 metais sėkmingai atliko tarpininko vaidmenį tarp Lenkijos ir ES lyderių, kai dėl lenkų reikalavimų įstrigo derybos dėl Lisabonos sutarties sąlygų.
Tai pakėlė Lietuvos tarptautinį autoritetą, mūsų šalis įgijo daugiau politinio svorio, negu įprastai tenka mažai valstybei.
Bet ar gali tokį vaidmenį atlikti konfliktišku charakteriu garsėjanti D.Grybauskaitė? Juk buvęs užsienio reikalų ministras A.Valionis prisimena, kaip mūsų prezidentė, pasidavusi emocijoms, susikirto su palankiai į Lietuvą žvelgusiu Lenkijos prezidentu B.Komorowskiu ir po to nutrūko bet kokie tolesni kontaktai.
Negana to, D.Grybauskaitė apkartino ir santykius su svarbiausiomis Lietuvos sąjungininkėmis JAV, aikštingai atsisakydama nuvykti į Rytų ir Vidurio Europos šalių prezidentų susitikimą Prahoje su B.Obama.
Vėliau ji visaip stengėsi įsiteikti Vašingtonui, bet neseniai vėl įžiebė įtampą, davusi nurodymą Lietuvai balsuoti už JAV sprendimą perkelti savo ambasadą į Jeruzalę smerkiančią Jungtinių Tautų rezoliuciją.
Tvarkant santykius su Lenkija irgi galimi visokie prezidentės viražai, tad mūsų šalies diplomatija neturėtų būti palikta vien jos valiai, juo labiau kad gali tekti ir laviruoti tarp kaimynų politika susirūpinusio Briuselio ir Varšuvos.
