Dar prieš Vasario 16-osios minėjimą jis dėl gripo komplikacijų atsidūrė medikų globoje. Ligoninėje jis sutiko ir Kovo 11-ąją.
Visgi, jo žodžiai skambėjo ir Seime vykusiame iškilmingame minėjime – jis juos perdavė vaizdo įrašu.
„Sveikinu jus mūsų didelės šventės, Lietuvos prisikėlimo, atgimimo ir antrosios Respublikos gimtadienio proga“, – kalbą pradėjo V.Landsbergis.
Jis sakė pasidalinsiantis mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko 1990-aisiais nebuvo spėta apgalvoti ir sutvarkyti. Profesoriaus teigimu, tai lieka jaunesniesiems, nes jie turės ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę.
„Kovo 11-ąją gavome pareigą ir spėjome priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą. Vaizdas buvo aiškus – vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė, neva sovietų socialistinė respublika, kurioje nėra nei rinktų sovietų valdžios, nei socializmo, nei respublikos.
Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie. Tikra respublika, su atskaitinga tautai valdžia, laisvai pasirenkamos ar žmoniškos socializmo formos, ar modernaus kapitalizmo, tai yra laisvosios rinkos bendruomeninės formos“, – kalbėjo V.Landsbergis, fone skambant fortepijonui.
Kalbą jis tęsė sakydamas, kad taip, turint pasitvirtinus laikinąją posovietinę Konstituciją, savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva, iš karto pradėta rengti ir nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri priimta tautos referendume 1992-aisiais.
„Bet kol kas klampojome po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu. Antai, baudžiamasis kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių veiksmų prieš civilius, karo veiksmų zonoje. Taip rašė sovietinis kodeksas.
Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo raudonojo teroro ir masinių trėmimų, iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami kodeksų srityje nuleistomis rankovėmis, nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatoriaus – jis kolegų perspėtas pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį, gaudamas didelę KGB pulkininko pensiją“, – kalbėjo profesorius.
Tęsdamas kalbą jis sakė, kad 1949-ųjų deklaracijoje apie laisvą Lietuvą aiškiai sakoma, kad išdavikai atsakys prieš Lietuvos teismą. Jis kalbėjo, kad nors šiandien tai yra veikiantis mūsų valstybinės teisės įstatymų sistemos dalis, jis negirdėjo, kad kada nors buvo tuo remtasi.
„Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994-ųjų naujojo baudžiamojo kodekso. Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų? Reikėjo naujų rinkimų, kad naujojo Seimo pirmininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997-ųjų pradžioje.
Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas. Kaltintieji, kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą – skelbtas tikslas, kad Lietuva bus be lietuvių – rado kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę, sofistinių išvedžiojimų metodais : „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“, – sakė V.Landsbergis.
Jis pridūrė ir apie Lietuvos pralaimėjimą, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas.
Jo teigimu, Lietuvos teisininkai konstitucininkai turi grįžti prie šio klausimo. „Galvokite, jaunieji, EŽTT dar ne Viešpats Dievas. O kol kas, kur buvo dingę nepriklausomos valstybės, Pirmosios Respublikos kodeksai?
Jei negalėjome realiai susigrąžinti jų, galėjome tai daryti palaipsniui, laikydamiesi valstybės tęstinumo. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi. Padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu. Ačiū. Sėkmės jums gyvenime ir teisingumo keliuose“, – kalbą baigė V.Landsbergis.
Seimo salėje jo žodžiai palydėti plojimais.
