Brangiausią darbelį dovanos globėjai
Prie sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus viltis“ stalo mus pasitinka trise: projektų vadovė ir socialinė darbuotoja Agnė Jonušauskienė ir du bendrijos lankytojai: Igoris Šamšinas ir Jelena Briuchova. Igoris ir Jelena bendrauja be galo nuoširdžiai, rodo kryželiu siuvinėtus atvirukus, įvairiaspalviais siūlais ir atlasinėmis juostelėmis išpuoštus velykinius kiaušinius, paveikslus, sukurtus simegrafijos technika. Abu jie nepamiršta paminėti ir draugės Olgos Podzemelnajos, taip pat bendrijos lankytojos. Ji labai kruopščiai išsiuvinėjo gėlytes, kuriomis papuošti ant prekystalio sudėlioti kiaušiniai. Ir Igoris, ir Jelena, ir Olga turi kompleksinę negalią, jie kartu su dvylika kitų bendrijos narių mielai lanko darbelių būrelį.
39-erių Igoris šiuo metu gyvena savarankiškai, butas jam liko mirus močiutei. Tačiau Igoris nėra vienišas – jis turi globėją. Vyras sako, kad savo globėją labai myli, važiuoja pas ją pietauti, o namuose, kaip tik geba, tvarkosi pats: pats ir į parduotuvę nueina, ir pinigėlius susiskaičiuoja. Viso to išmoko lankydamas specialias mokyklas ir dienos centrus. Globėja taip pat atvažiuoja aplankyti Igorio ir padeda jam namuose.
Igoris profesinio mokymo centruose įgijo siuvėjo ir batsiuvio specialybes, tačiau jam labiausiai patinka siuvinėti kryželiu, todėl centre suteikta tokia galimybė jį labai džiugina. Kol kas vyras siuvinėja nedidukus paveikslėlius, tačiau svajoja kada nors pabandyti sukurti ir didelį. Jo paveiksluose pražysta gėlės, šmėžuoja moterų siluetai. O šv. Velykoms savo globėjai Jelenai Igoris sako būtinai padovanosiąs jam brangiausią savo siuvinėtą paveikslą.
Svajoja gyventi savarankiškai
Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono stalą puošia iš merinosų vilnos veltos įvairiaspalvės sagės, iš mažučių skiautelių siūti margaplunksniai paukšteliai, rankų darbo atvirukai, įvairiaspalviais siūlais papuošti velykiniai kiaušiniai ir daugybė kitų darbelių. Pensiono socialinė darbuotoja Violeta Medelienė supažindina su savo globotiniais: Mėrūnu Burakausku, Antanu Lydeika ir Tomu Jančiausku. Visi jaunuoliai labai mėgsta rankdarbių pamokėles, tad ir į mugę atvežti savo bei draugų kūrinėlius jiems itin svarbu.
Socialinė darbuotoja pasakoja, kad pensione globotiniai gyvena šeimynomis. Jų yra devynios, kiekvienoje vidutiniškai po dešimt žmonių. Tačiau Violetos globojami jaunuoliai svajoja ateityje įsikurti individualiame name – kad šalia namo bus daržas, šiltnamis, o aplink gyvens supratingi kaimynai ir, žinoma, du socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. „Pensione vaikinai jaučiasi gerai, kambaryje gyvena po du, kieme turi daržą, bet vis tiek juk yra skirtumas, ar viename pastate septyniasdešimt žmonių, ar aštuoni–dešimt“, – garsiai mąsto Violeta. Ji mano, kad gyvendami individualiame name globotiniai geriau integruotųsi į visuomenę, taptų savarankiškesni. „Jei pensionų ar kitose globos įstaigose gyvenantys žmonės persikeltų į individualius namus ar butus, greičiau mažėtų ir socialinė atskirtis“, – sako Violeta.
Mugės padeda integruotis
Neįgaliųjų dienos užimtumo centro „Mažoji guboja“ lankytojų darbelių parodai skirtas stalas išsiskiria subtiliai iš įvairių karoliukų ir net užtrauktukų kurtomis sagėmis, keramikos darbeliais, nertomis servetėlėmis ir šalikais. Į mugę su centro darbuotojomis atvyko sagių kūrėja Vita Vrubliauskaitė. Mergina gyvena Nemenčinėje, į dienos užimtumo centrą ją atveža tėtis, o kartais ji atvažiuoja ir savarankiškai. Vita mokėsi Šilo mokykloje, vėliau – Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre, o praktiką atliko dienos užimtumo centre. Čia merginai labai patiko. Lankydama pamokėles ji pradėjo kurti sages. Šio centro socialinė darbuotoja Reda Lekečinskaitė-Ardaravičienė pasakoja, kad „Mažąją guboją“, įsikūrusią Vilniaus senamiestyje, lanko 26 nuolatiniai intelekto sutrikimų turintys lankytojai. Centre veikia dvi klasės: mokomasi siuvimo, dizaino ir keramikos, floristikos. „Mugės mūsų centro lankytojams labai didelė šventė. Jų darbelius mato žmonės, nusiperka, pasidžiaugia. Tai puikus būdas mūsų globotiniams integruotis į visuomenę“, – neslepia R. Lekečinskaitė-Ardaravičienė.
Gražių ir originalių margučių bei kitų darbelių į šventę atvežė Grigiškių neįgaliųjų draugijos narė Domicėlė Šostakienė, VšĮ dienos centro „Mes esame“ darbuotojos. O štai VšĮ „Sopa“ įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė kvietė kiekvieną atvirai pasikalbėti apie negalią turinčių žmonių įdarbinimą. Įstaiga padeda rasti vietą darbo rinkoje tiems žmonėms, kuriems to padaryti nesiseka, o tiems, kurie įsidarbinti dar negali, organizuoja įvairius mokymus. Šalia Ingos prie stalo darbuojasi Artūras Ratiukas. Vyras pats daro apyrankes, pakabukus iš parašiutų virvės ir yra pasiruošęs to mokyti kitus.
Į mugę susirinkę smalsuoliai ir pirkėjai žavėjosi ir Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojos Skirmantės Pėsliakienės vertais papuošalais. „Buvau choreografė, etikos mokytoja, dirbau privataus darželio vadove, o po sunkios ligos pradėjau verti papuošalus“, – pasakoja Skirmantė ir pajuokauja, kad kūryba jai padėjo sveikti.
Velykinė mugė į širdį atnešė pavasarį – jos dalyviai visus užsukusius kvietė daugiau šypsotis, bendrauti ir džiaugėsi, kad per tokias šventes mus sujungia kūryba, meilė grožiui ir noras dalytis.
Susiję straipsniai
