Šioje pilietinių karų šalyje nieko kito ir negalima buvo tikėtis.
Elektroninių laiškų buvusiam liberalų lyderiui E.Masiuliui autorė D.Grybauskaitė, rašiusi iš adreso tulpes@lrpk.lt, po „Lietuvos ryto“ publikacijos tylėjo net keturias dienas.
Per tą laiką prezidentės patarėjai, dešinioji opozicija ir dešiniajame „Facebook“ burbule atnašaujanti Šventosios Dalios Liudytojų bažnyčia ošė vis aukštesnėmis bangomis: tai kiauras melas; tai korupcijos byloje kaltinamo E.Masiulio gynyba; tai valstiečių arba Kremliaus darbas.
Žinoma, įdomiausia buvo, ką vis dėlto pasakys vyriausioji valstybės gėlininkė ir ginkluotųjų pajėgų vadė.
O ji patogiame LRT eteryje atsakė maždaug taip: susirašinėjau ir susirašinėsiu, nieko neatsimenu, tų laiškų neberadau, jie kažkur dingo, bet gal ir galėjau aštresnį žodį parašyti.
Bet kitos tautos dalies ir politikų šie paaiškinimai nepatenkino ir jie teisėtai klausė: net jei išvedžiojimai „kam tai naudinga“ būtų teisingi, ar tai nuplauna ryškiausias tų laiškų turinio dėmes? Juolab kad jų – ne viena.
Pirmiausia, prašymas E.Masiuliui perduoti linkėjimus „MG Baltic“ vadovui D.Mockui, kad šis „patrauktų savo skaliką“ – koncerno žiniasklaidoje dirbantį žurnalistą T.Dapkų, kritikavusį prezidentės Seimui teikiamus kandidatus į generalinius prokurorus.
Šalies vadovė su savo propagandininkais aiškina, jog tai – jokie santykiai su „MG Baltic“, o tik perspėjimas kenkėjams, be to, koncerno žiniasklaidoje dirbantis asmuo – „netikras“ žurnalistas.
Nieko nauja. Seniai vieša paslaptis, kad D.Grybauskaitei „tikra“ žiniasklaida, kurios atstovus ji pamalonina ir valstybės apdovanojimais, yra tik ta, kuri liaupsina ją bei jos veiklą.
Bet kokiai kritikai nepakanti, kerštinga, o kartu žiniasklaidos privengianti šalies veikėja su žurnalistais linkusi bendrauti pagal aptartą scenarijų.
Čia galima prisiminti skandalą su Latvijos televizijos žurnalistu, kuris vis dėlto išdrįso interviu metu D.Grybauskaitei pateikti ir iš anksto nesuderintų klausimų, bet buvo iškart pastatytas į vietą. Dabartiniais terminais šnekant, tapo įkyriu skaliku, kurį reikia patraukti.
Tai, kad prezidentė neretai nepakyla į aukščiausios prabos politiko rangą, atskleidė ne vienas „tulpių pašto“ laiškas. Paaiškėjo, jog D.Grybauskaitė kartu su opozicija rezgė įvairias užkulisines intrigas prieš buvusį kairiųjų premjerą A.Butkevičių, kandidatą į prezidentus Z.Balčytį, o būsimąjį Vyriausybės vadovą S.Skvernelį išvadino pavojingu populistu.
Daug rimtesnių klausimų kyla ne vien iš susirašinėjimo su vienu pagrindinių įtariamųjų galimos politinės korupcijos byloje, bet ir iš pačios bylos užkulisių.
Kokia informacija manipuliavo šalies vadovė tuomet, kai Seimo valdybą gąsdino pažymomis apie tai, kad jos kandidatę į generalinius prokurorus E.Dambrauskienę esą stabdo tie, kurie siūlo „išsipirkti postą“?
Juk prokurorai „MG Baltic“ atstovams inkriminavo ir poveikio darymą Seimo nariams balsuojant dėl šios kandidatės, kuri buvo nepatvirtinta.
Kodėl tokie įtarimai, pareikšti buvusiam koncerno viceprezidentui R.Kurlianskiui ir buvusiam „darbiečiui“ V.Gapšiui, vėliau nevirto kaltinimais?
Kaip vertinti byloje esančius duomenis, kad vėliau tas pats R.Kurlianskis jau galėjo daryti spaudimą Seimo nariams dėl E.Pašilio, parlamento sklandžiai patvirtinto trečio prezidentės kandidato į generalinius prokurorus?
Ar tikrai šalies vadovė, talkinama E.Masiulio, nepasirūpino, kad koncerno valdomos žiniasklaidos požiūris į ją apskritai būtų kuo palankesnis?
Tik ar kas nors gali pateikti atsakymus į tokius klausimus?
Aišku, į priekį iš karto iššoko valstiečių vedlys R.Karbauskis su savo vyriausiaja ginklaneše A.Širinskiene, siekdami pasirodyti teisuoliais, išpešti kuo daugiau politinės naudos, o kartu atkeršyti valdančiuosius spardančiai prezidentei. Taigi tie du valstiečių šulai pareiškė, jog būtina ne tik ištirti „tulpių paštą“, bet ir išnaršyti visų Seimo narių elektroninio pašto dėžutes.
Pastarąjį užmojį kaip antikonstitucinį ir prieštaraujantį sveikam protui jau sumalė į miltus blaiviai mąstantys politikai.
Bet Seimas „tulpių pašto“ istoriją galėtų pasiaiškinti ir teisėtais parlamentinės kontrolės būdais, pavyzdžiui, jeigu jos imtųsi Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), kuris pastaruoju metu bando tirti neskaidrius politikos ir verslo ryšius. Galėtų, bet nesiims.
Šis tyrimas buvo sumanytas kaip pačių valstiečių akcija prieš politinius konkurentus naudojantis rezonansinėmis bylomis.
Bet vėliau akcija nukrypo visai į kitą pusę, NSGK pirmininkas valstietis V.Bakas tapo uoliu Prezidentūros patarnautoju ir konservatorių įrankiu, todėl galima spėti, kam bus naudingos to tyrimo išvados.
Nieko nuostabaus, kad V.Bakas vakar pareiškė, jog NSGK netirs „tulpių pašto“.
Be to, aiškėja, kad viena svarbiausių komiteto išvadų figūrų bus tas pats skaliku pakrikštytas T.Dapkus. Apie tai jau užsiminė ir įtartinai viską iš anksto žinanti D.Grybauskaitė.
Gal premjeras S.Skvernelis, kurį D.Grybauskaitė viename laiškų pavadino pavojingu populistu, drąsesnis? Nieko panašaus. Tiesa, prezidentės susirašinėjime premjeras įžvelgė jos bandymus daryti demokratinėje valstybėje nepriimtiną spaudimą žiniasklaidai, bet kiti jo samprotavimai rodo nusiteikimą su šalies vadove gyventi draugiškai.
Nors viešumas ir aiškumas – geriausias vaistas nuo visų ligų, Lietuvoje jis vis dar deficitas.
