„Po inteligentijos ir jaunimo diskusijos „Kaip mes įveiksime biurokratiją“, vykusios 1988 m. birželio 2 d., buvo suvokta, kad gana kalbėti, reikia pradėti veikti. Todėl nutarta pasinaudoti jau birželio 3 d. numatytu susitikimu su visuomene Mokslų akademijos salėje, kurio metu planuota pristatyti naujos Lietuvos SSRS Konstitucijos projektą“, – prisimindamas legendinį susikūrimą, kurio metu buvo sudaryta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, portalui LRT.lt pasakoja vienas iš 35 jos narių filosofas Vytautas Radžvilas.
Praėjus beveik 30 metų nuo tų istorinių įvykių, šiandien jis jau be užuolankų kalba, kad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą akylai „prižiūrėjo“ ir tuometinė Komunistų partija, ir KGB, ir Kremlius.
V. Radžvilas neabejoja – Lietuvoje veikusios sovietinės valdžios struktūros iš anksto planavo Sąjūdžio susikūrimą. Tai, pasak filosofo, lėmė, kad tarp jo narių buvo visai „neatsitiktinai“ atsiradusių žmonių, kurie lyg netyčia Mokslų akademijos salėje buvo pasiūlyti į iniciatyvinę grupę.
„Tačiau dar prieš birželio 3-iąją buvo numatyta, kurie žmonės galėtų būti iniciatyvinės grupės nariai. Tarp jų – šviesaus atminimo filosofas, Sąjūdžio savaitraščio „Atgimimas“ įkūrėjas ir redaktorius, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas, jo kolega filosofas ir taip pat Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis bei kiti gimstančio judėjimo lyderiai. Bet mums buvo labai svarbu, kad iniciatyvinėje grupėje sutiko dirbti tokie visuomenės moraliniai autoritetai, kaip poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda“, – pasakoja V. Radžvilas.
Kaip akademikas E. Vilkas atliko „vilko“ vaidmenį
Prisimindamas Mokslų akademijoje (MA) vykusiai diskusijai dėl naujos Konstitucijos pirmininkavusio velionio ekonomisto ir tuometinio MA viceprezidento Eduardo Vilko elgesį, akivaizdžiai bandžiusio, kad tas žmonių susibūrimas ir baigtųsi tik kaip diskusija, V. Radžvilas neabejoja, kad žinomas mokslininkas vykdė specialią tuometinės valdžios instrukciją: „Bet jo garbei derėtų pripažinti, kad, nors ir tramdė karštas sausakimšos salės kalbas, ragino jas baigti, tos instrukcijos uoliai nevykdė, o savo elgesiu tik išprovokavo spontanišką susirinkusiųjų atsaką skubiai kažką daryti bei siūlyti narius į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.“
Filosofo teigimu, pradėjus formuoti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pagal išankstinį scenarijų, procesas netrukus tapo nekontroliuojamas, nes žmones į tą grupę pradėjo siūlyti visa salė. Patį V. Radžvilą pasiūlė senas bičiulis, žinomas sportininkas ir filosofas Arvydas Juozaitis. Abu dar būsimi filosofai susipažino besimokydami Vilniaus universitete (VU), karinio parengimo stovykloje Pabradėje.
„Aš Arvydą įkalbėjau stoti į filosofijos, o ne į ekonomikos, kurią jis jau buvo baigęs, doktorantūrą. Pagaliau aš pirmininkavau tam Filosofų diskusijų klubo posėdžiui Dailininkų sąjungoje, kuriame jis skaitė savo garsųjį pranešimą apie politinę kultūrą Lietuvoje dar prieš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą. Be to, Arvydas mane supažindino su žinomu žurnalistu ir rašytoju Juozu Keliuočiu. Kartu važiavome į Bagaslaviškį pas lietuvybės puoselėtoją Kazimierą Skebėrą“, – prisimena V. Radžvilas.
Žvelgdamas iš 30 metų perspektyvos į tą susirinkimą MA salėje, jis neneigia ir tada, ir dabar nepritariąs nuomonei, kad Sąjūdis susikūrė visiškai spontaniškai. Filosofas įsitikinęs, kad jam susikurti pirmiausia įtakos turėjo Romualdo Ozolo, Bronislovo Genzelio, Alvydo Medalinsko bei kitų aktyvistų inicijuoti pasitarimai, per kuriuos buvo aptariama būsimos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudėtis.
„Net neabejoju, kad kai kuriuos kandidatus buvo numačiusios sovietinės ir valdžios struktūros. Tikrai neatsitiktinai iniciatyvinėje grupėje atsirado žurnalistas Algimantas Čekuolis, velionis ekonomistas Raimundas Rajeckas ir pagaliau ta pati Kazimira Prunskienė. Kiti žmonės buvo pasiūlyti dėl savo ilgametės veiklos įvairiuose susibūrimuose ir judėjimuose. Todėl iniciatyvinė grupė buvo labai marga“, – dalijasi įžvalgomis V. Radžvilas.
Sąjūdžio jaunimui teko paklusti blaiviam protui
Vertindamas tokių moralinių visuomenės autoritetų, kaip Justinas Marcinkevičius, dalyvavimą kuriant Sąjūdį, V. Radžvilas tvirtina esąs iki šiol tikras, kad be šio poeto ir kitų plačiai žinomų bei vertinamų kūrėjų jauniems, karštiems aktyvistams nebūtų pavykę suorganizuoti nieko panašaus: „Mes jau tada puikiai suvokėme, kad, jei kartu su mumis į vieną gretą nebūtų stojęs Just. Marcinkevičius, būtume buvę išsiųsti gydytis į Černiachovską arba pas baltas meškas. Juk Just. Marcinkevičius ir kiti autoritetai mus paprasčiausiai gynė. Todėl šiandien negaliu ramiai skaityti vadinamųjų mokslininkų rašliavos, kuria jis yra juodinamas.“
Tapus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, filosofui buvo patikėtos atsakingos pareigos – koordinuoti Sąjūdžio rėmimo grupių steigimą visoje Lietuvoje, todėl jis, kaip niekas kitas, puikiai matė, kokia sudėtinga situacija šalyje.
„Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose Sąjūdis kūrėsi lengviau, tačiau provincijoje viską valdė vietiniai nomenklatūros vadukai ir situacija buvo, švelniai tariant, nepaprasta“, – šypteli V. Radžvilas.
Pasak jo, šiandienos pasakojimai, kad Sąjūdis buvo visur buvo entuziastingai remiamas, – melagingi. Tvyrojo visuotinė baimė.
„Tai patvirtina mano pirmasis apsilankymas Lazdijuose. Tenykštis pirmasis kompartijos sekretorius Stoncelis pasiuntė net patį milicijos viršininką manęs suimti. Suminėjęs iniciatyvinės grupės autoritetus, įtikinau jį, kad patupdyti mane į belangę nebūtų pats toliaregiškiausias sprendimas. Už grotų neatsidūriau ir dar išsiderėjau, kad man būtų leista vos dvidešimčiai susirinkusių žemės ūkio technikos remonto įmonės darbuotojų pasakyti, kad vėl atvyksiu po savaitės“, – sklaido savo patirties puslapius V. Radžvilas.
Po savaitės Lazdijuose jau pavyko suorganizuoti didžiulį mitingą Sąjūdžiui paremti. Tada tribūną atstojo prožektoriais apšviestas stalas, ant kurio užsilipę su žmonėmis bendravo V. Radžvilas, S. Geda ir ilgametis žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius Bronys Savukynas.
„Tam, kad žmonės patikėtų, jog Sąjūdį kuria ne kokie nors apsišaukėliai ar ekstremistai, ir neišsilakstytų iš mitingų bijodami milicijos susidorojimo ar dar baisesnių sankcijų, reikėdavo paminėti, kad su mumis kartu ir Just. Marcinkevičius, ir M. Martinaitis, ir kiti gerbiami kūrėjai. Tiesiogine žodžio prasme jie ne kartą išgelbėjo mano bei kitų sąjūdiečių kailį“, – tikina V. Radžvilas.
Sąjūdžio veikla įsibėgėjo ir bauginimai apslopo tik po grandiozinio mitingo Vilniaus Vingio parke Molotovo–Ribentropo paktui paminėti 1988 m. rugpjūtį. Į jį tada iš visos Lietuvos susirinko šimtatūkstantinė minia.
Sąjūdis buvo „prižiūrimas“ nuolat
Tai, kad Sąjūdis ir jo aktyvistai buvo kasdien „prižiūrimi“ KGB, ir prieš 30 metų, ir dabar V. Radžvilas turėtų ne vieną įrodymą. Vos tik susikūrus iniciatyvinei grupei, jam namų telefonu būdavo skambinėjama naktimis beveik kas valandą ir tylima. Suprask – „mes tavęs nepamirštam“.
„Deja, bet ir šiandien neturiu akivaizdžių įrodymų, kad iniciatyvinėje grupėje buvo „implantuotų“ žmonių, nors tuo ir neabejoju. Bet tai, mano galva, liudija viena neabejotina aplinkybė – kuo labiau Sąjūdis radikalėjo, tuo labiau nuo jo toldavo kai kurie jame dalyvavę žinomi žmonės. Kad ir rašytojas Vytautas Petkevičius. Jis neabejotinai atliko svarbų vaidmenį, nes vienintelis į tuometinį kompartijos lyderį Algirdą Brazauską galėdavo kreiptis „tu“.
Pakenkti perestroikai, o neva kartu ir Lietuvai vengė ta pati K. Prunskienė ir R. Rajeckas, nors jis buvo išmintingas žmogus. Filosofas Jokūbas Minkevičius irgi būdavo linkęs laviruoti. Tačiau tiksliai atskirti, kas „vykdė užduotį“, o kam eiti toliau neleido įsitikinimai, man ir dabar atsakyti sunku“, – svarsto V. Radžvilas.
Filosofas primena ir rašytojo, Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus Virgilijaus Čepaičio istoriją. Tai, kad jis turėjo ryšių su KGB, šiandien jau žinoma, tačiau, pasak V. Radžvilo, ar jį į Sąjūdį būtent ši „kontora“ pasiuntė, ar rašytojas atsidūrė todėl, kad buvo žinomas visuomenėje, neaišku.
„Kai V. Čepaitis pasiūlė pragaištingas Liustracijos įstatymo pataisas, pagal kurias nereikėtų liustruoti tų asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB ir nusipelnę Sąjūdžiui, iš esmės buvo įvykdyta diversija ir sužlugdyta liustracija. Tačiau nežinia, ar jis taip pasielgė iš įsitikinimų, nes ir pats norėjo daryti karjerą, ar jam kažkas „patarė“, – ir po 30 metų kelia retorinį klausimą V. Radžvilas.
Kai kurie susirinkimuose nesirodydavo
1988 m. vasarą Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai posėdžiauti rinkdavosi tuometinių Pionierių rūmų griuvėsiuose (dabartinių Valdovų rūmų teritorija), nes reikėdavo laikytis konspiracijos. Susirinkimus koordinuodavo Z. Vaišvila ir A. Medalinskas.
Prisimindamas pirmuosius ir vėlesnius susirinkimus, V. Radžvilas atkreipė dėmesį, kad juose kai kurie iniciatyvinės grupės nariai nesilankydavo. Pasirodyti vengdavo ne tik poetas Alfonsas Maldonis, bet ir vėliau Sąjūdžio vadovu tapęs Vytautas Landsbergis: „Pastarasis aktyviau ėmė reikštis tik po perestroikos ideologo ir SSRS genseko Michailo Gorbačiovo dešiniąja ranka laikyto Aleksandro Jakovlevo vizito Vilniuje 1988 m. birželio viduryje, kai Lietuvos komunistai svarstė, ką daryti su Sąjūdžio iniciatyvine grupe.
Visa vadovybė, įskaitant A. Brazauską, buvo už tai, kad mus reikėtų represuoti, bet Lionginas Šepetys visus atšaldė. Jis paprotino nesiimti jokių represijų, nes Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje – Lietuvos inteligentijos žiedas. O svarbiausia – kaip į represijas reaguotų Maskva? Maskvos atsaku ir tapo A. Jakovlevo apsilankymas Vilniuje.“
V. Radžvilas iki šiol prisimena susitikimą su M. Gorbačiovo pasiuntiniu ir vertina jį kaip ypatingo proto toliaregišką asmenybę. A. Jakovlevui nereikėjo ilgai aiškinti, kodėl susikūrė Sąjūdis ir kokie jo tikslai. Jis viską iš karto suprato.
„Nežinau, ar galima būtų A. Jakovlevą vadinti pranašu, bet to vizito metu jis tiesiai šviesiai pasakė: „Nacionalistai nugalės“, – šypteli V. Radžvilas.
Paklaustas, kodėl, būdamas žinomas visoje Lietuvoje ir turėdamas bendražygių palaikymą, nepanoro dalyvauti naujosios Lietuvos valdžioje, V. Radžvilas nė kiek nedvejodamas atsako, kad jį nuvylė kai kurių žinomų Sąjūdžio narių veržimasis bet kokia kaina, net lipant per kolegų galvas, į valdžios postus.
„Negalėjau patikėti, kad tie, kurie, įeidami į Sąjūdžio būstinę, nusiimdavo kepures, ėmė rūpintis tik šiltomis kėdėmis. O 1989 m. Sąjūdį buvo ištikusi tokia krizė, kad negalėdavome posėdžiauti taryboje, nes nesusirinkdavo kvorumas. Iš sąstingio išgelbėjo Baltijos kelias.
Aš supratau, kad tikrų, nuoširdžių valstybininkų Sąjūdyje kur kas mažiau nei prisitaikėlių ir prisiplakėlių. Artėjant rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m., pamačiau, kad Sąjūdžio kandidatų sąrašo viršuje – žmonės, kurie atėjo į Sąjūdį tada, kai priklausyti jam buvo nebepavojinga. Tikri karjeristai. Todėl nusprendžiau sugrįžti į tą darbą, kurį išmanau. Žinojau, kad nepriklausomybė vis tiek bus atkurta, o dalyvauti intrigose dėl valdžios man nepriimtina“, – prisipažįsta V. Radžvilas.
KGB budėjo ir ant stogo
„SSRS imperijos griūtis buvo neišvengiama, todėl mes tokia palankia situacija ir pasinaudojome. Būrėmės po R. Ozolo, kuris tuo metu dirbo „Minties“ leidykloje, vėliava. Aš jo bute vykstančiose diskusijose dalyvavau nuo 1982 m. Pažinojau jį iki pašaknų. Būtent jis pirmasis pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia kurti, reikia burtis į judėjimą už nepriklausomybę“, – savo prisiminimais su LRT.lt dalijasi vienas Sąjūdžio kūrėjų, iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis.
Jis taip pat primena, kad prieš Sąjūdžio susikūrimą savo Liaudies frontą jau buvo sukūrę estai ir latviai. Patirtimi pasidalinti į Vilnių 1987 m. pabaigoje buvo atvykę ir Armėnijos Kalnų Karabacho komiteto nariai. Tuo metu jau vyko šimtatūkstantiniai mitingai už Kalnų Karabacho prijungimą prie Armėnijos.
„Išgirdę armėnų kalbas apie tai, kas darosi jų šalyje, buvome tiesiog priblokšti. Na, o birželio 3 d. tas pūlinys pagaliau trūko ir Vilniuje. Ir nors E. Vilkas MA salėje ne kartą bandė nutraukti susirinkimą, ragindamas visus skirstytis, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė vis tiek buvo sudaryta. Pirmasis į tribūną išbėgo Z. Vaišvila, o po to pavardes ėmė surašinėti A. Medalinskas“, – pasakoja A. Juozaitis.
Kiekvienai pavardei buvo pritarta salės plojimais. Tik buvo nušvilpta visuomenės veikėja prisistatanti ir iš minios ypatingomis skrybėlėmis išsiskirianti Auksė Aukštikalnienė bei sportininku pasivadinęs, bet greitai identifikuotas kaip KGB provokatorius tūlas Papinigis.
„Kadangi puikiai žinojome, kad KGB tiesiog ant stogo laukia, kada bus patogi proga išvaikyti MA salėje susirinkusius žmones, spontaniškai į iniciatyvinę grupę buvo pasiūlyti prezidiume sėdėję, bet visai niekuo dėti Antanas Buračas, Juozas Bulavas ir, atrodo, J. Minkevičius. O E. Vilkas tik mostelėjo ranka: „Apsiesit ir be manęs.“ Ko gero, būtume įrašę ir jį – tą, kuris viską stabdė, kad tik viskas būtų baigęsi sklandžiai“, – apie istorinius įvykius dabar jau su šypsena kalba A. Juozaitis.
Pasak jo, režisierius Arūnas Žebriūnas, nors ir nedalyvavo jokiuose neformaliuose susibūrimuose, iniciatyvinėje grupėje atsirado tik todėl, kad pasiskundė auditorijai, esą jam draudžiama kurti filmą apie Vytautą Didįjį. Rašytojas V. Petkevičius, poetas S. Geda ir aktorius Regimantas Adomaitis apskritai buvo išrinkti už akių. Žinią apie pastarojo tapimą Sąjūdžio iniciatoriumi jo velionei žmonai Eugenijai pranešė kaimynystėje tuo metu gyvenęs A. Juozaitis.
„Beje, sudarant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, pagrindinis jos iniciatorius R. Ozolas nekalbėjo. Toks jau jo buvo charakteris – duoti kažkam pradžią ir stebėti, kaip viskas vystosi. Dėl to jis netapo Sąjūdžio vadovu ir, atkūrus nepriklausomybę, pirmuoju Lietuvos prezidentu“, – apgailestavo A. Juozaitis.
„Istorinės klaidos“ neišsižada ir šiandien
Nors A. Juozaitis 1990 m. buvo visuomenėje plačiai žinomas, rinkimuose į istorinę Aukščiausiąją Tarybą, kovo 11 d. paskelbusią nepriklausomybės atkūrimą, nedalyvavo.
Negana to, iš karto po Kovo 11-osios jis parašė iki šiol prieštaringai vertinamą straipsnį „Istorinė klaida“, kuriame įrodinėjo, kad buvo suklysta išrinkus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergį, o ne Algirdą Brazauską.
„Man nepriklausomybė ir laisvė reikalingos tam, kad galėčiau rašyti. Bet dar turėjau tikslą sukurti opoziciją gimstančiai V. Landsbergio diktatūrai. Tam atidaviau 13 savo gyvenimo metų. Ir dabar savo straipsnio „Istorinė klaida“ neišsižadu.
Aš mačiau, kaip V. Landsbergis taikosi į prezidento Antano Smetonos vaidmenį. Juk jis pareikalavo, kad, skiriant jį Sąjūdžio vadovu, visi už jį balsuotų vienbalsiai, nors Sąjūdžio įstatai dar net nebuvo patvirtinti. Tad ką reiškė toks jo elgesys?“ – svarsto A. Juozaitis.
Siekė į Sąjūdį įtraukti kūrybines sąjungas
Vienas iš kultūros paveldo apsaugos judėjimo „Talka“ organizatorių Gintaras Songaila, prisimindamas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimą, akcentavo tai, kad buvo siekiama paskatinti į šį procesą įsijungti visas kūrybines sąjungas.
Aktyviausia ir geranoriškiausia besikuriančio Sąjūdžio atžvilgiu buvo Dailininkų sąjungą, o jos vadovas Bronius Leonavičius tada turėjo tiek drąsos, kad net leisdavo tuometinėse sąjungos patalpose T. Kosciuškos gatvėje rinktis Sąjūdžio aktyvistams į susirinkimus. Būtent Dailininkų sąjungoje prieš steigiamąjį suvažiavimą, vykusį 1988 m. spalio 22–23 d., buvo kuriama ir Sąjūdžio programa.
Norint įveikti šiandienos krizę, gali tekti vėl kurti Sąjūdį
Valdžios postų, atkūrus nepriklausomybę, G. Songaila nesiekė, nors ne kartą yra dalyvavęs rinkimuose lenkų gyvenamame Šalčininkų krašte ir Vilniaus rajone.
„Puikiai supratau, kad ten niekada nelaimėsiu, bet tokio tikslo ir neturėjau. Kartu su R. Ozolu sukūrėme komisiją Rytų Lietuvos klausimams spręsti siekdami, kad SSRS nepavyktų Lietuvoje įgyvendinti Moldovos Padnestrės scenarijaus“, – pasakoja G. Songaila, buvęs šios komisijos veiklos koordinatoriumi.
Prisimindamas Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos laikus prieš 30 metų, jis įsitikinęs, kad nieko panašaus Lietuvoje pakartoti nebebūtų įmanoma: „Tokio proveržio galima tikėtis gal tik kartą per tūkstantį metų. Tačiau šiuo metu krizė akivaizdi. Mes jau privalome gelbėtis. Kitos išeities nebeturime, nes visa Lietuvos politinė sistema – supuvusi.“
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai (į ją buvo išrinkta ir istorikė Ingė Lukšaitė, tačiau ji atsisakė dalyvauti jos veikloje, nes taip pat buvo išrinkta jos mama, šviesaus atminimo švietimo reformos autorė Meilė Lukšienė):
Regimantas Adomaitis
Vytautas Bubnys
Juozas Bulavas †
Antanas Buračas
Algimantas Čekuolis
Virgilijus Čepaitis
Vaclovas Daunoras
Sigitas Geda †
Bronius Genzelis
Arvydas Juozaitis
Julius Juzeliūnas †
Algirdas Kaušpėdas
Česlovas Kudaba †
Bronius Kuzmickas
Vytautas Landsbergis
Bronius Leonavičius
Meilė Lukšienė †
Alfonsas Maldonis †
Justinas Marcinkevičius †
Alvydas Medalinskas
Jokūbas Minkevičius †
Algimantas Nasvytis
Romualdas Ozolas †
Romas Pakalnis
Saulius Pečiulis †
Vytautas Petkevičius †
Kazimira Prunskienė
Vytautas Radžvilas
Raimundas Rajeckas †
Artūras Skučas
Gintaras Songaila
Arvydas Šaltenis
Vitas Tomkus
Zigmas Vaišvila
Arūnas Žebriūnas †
