Žmogaus teisės aiškiai nurodytos įstatymuose, bet jų nebelieka teismo nuosprendžiuose.
Tai vis dažniau pastebi ir žinomas advokatas G.Černiauskas.
„Jeigu savo teisių negali apginti net prokurorai ir teisėjai, ko tikėtis eiliniam žmogui?“ – svarstė ne vienoje garsioje byloje dalyvaujantis teisininkas.
Dvidešimtmetį dirbęs Kaune, šią savaitę dalį savo kontoros jis perkėlė į Vilnių.
– Kodėl jūs nusprendėte iš Kauno persikelti į Vilnių? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Černiausko.
– Advokatūra – kaip bet koks kitas verslas, jei jis plėtojasi ir auga, vadinasi, yra sveikas ir po kojomis turi tvirtą pagrindą.
Verslo strategija ir logika sako, kad jis turi augti, ir to siekia kiekvienas vadovas ir kiekvienas kolektyvas.
Kaune turėjome daug klientų ir mums gerai sekėsi, bet atsiranda vis daugiau klientų iš Vilniaus ir kitų miestų.
Mums ypač svarbūs verslo klientai, todėl bendrauti su tarptautinėmis kompanijomis dirbant antrame pagal dydį mieste gana sudėtinga.
Mūsų šalis ir rinka – labai maža, todėl į Lietuvą ateinančios kompanijos pirmiausia dairosi teisinių paslaugų iš sostinės, bet juos sudominome dar dirbdami Kaune.
Kaunas tikrai nebus pamirštas. Šis miestas mane užaugino, jame užaugome ir subrendome ir profesine prasme, kaip teisininkai. Kauną labai myliu, gerbiu ir nesiruošiu iš jo keltis kitur gyventi.
Darbas dviejuose miestuose turėtų būti stiprioji mūsų pusė. Viena Kauno biuro vadovių – mano žmona, patyrusi advokatė Laura Daumantaitė.
Dalydamiesi vadovų pareigomis mes galėsime suvaldyti du kolektyvus.
Kaune dirba apie 20 žmonių, maždaug tiek pat darbo vietų planuojame ir Vilniuje.
Tikiuosi, per porą metų jos visos bus užpildytos.
Geriausi ir gabiausi jauni teisininkai, baigę Vilniaus bei Mykolo Romerio universitetus, taip pat stengiasi likti sostinėje.
Žinoma, patys veržliausi jaunuoliai nebijo iššūkių važiuoti mokytis ir dirbti į užsienį, todėl susidursime su tomis pat problemomis kaip ir kiti – Vilniuje net didžiausios advokatų kontoros ieško darbuotojų.
– Pastaruoju metu lyg iš gausybės rago pasipylė vadinamosios politinės bylos. Kalbama, jog advokatams tai – įdomiausias ir pelningiausias metas?
– Mums darbo tikrai netrūksta, bet abejoju, ar tai yra geriausias laikas. Mes taip pat esame visuomenės dalis. Didelė problema yra tai, kad visuomenė nesupranta savo teisių, o nesuprasdama nesistengia jų ginti.
Visuomenė be teisių yra labai silpna. Ji silpnėja ne tik teisiškai, politiškai, bet ir ekonomiškai. Jei negalime gintis, apsiginti ir surasti teisybės, negalime būti saugūs nei dėl savo ateities, nei dėl verslo, nes Lietuvoje net mokesčių sistema gali pasikeisti per dieną ar per naktį.
Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės jaučiasi kalti, nors patys yra nukentėję. Jie dar dažnai sulaukia pareigūnų pasiūlymų nekelti bylų ir neieškoti teisybės.
Ryškiausias nesiskaitymo su žmogumi pavyzdys – gyvsidabriu apnuodyti Ukmergės teismo darbuotojai.
Patys būdami teisininkai, eidami svarbias pareigas, jie negali rasti teisybės ir apsiginti.
Labai svarbu, kad visuomenė keistų požiūrį į savo teises.
Kartu pasikeistų požiūris ir į teisėsaugos, ir į advokatų darbą, nes ištikus nelaimei advokatas tampa pirmuoju draugu, kuris gali padėti.
– Kokios žmogaus teisės Lietuvoje yra pažeidžiamos dažniausiai?
– Vakarų šalyse labai vertinama ir ginama nekaltumo prezumpcija.
Visa teisės sistema paremta tuo, kad asmuo nekaltas, kol to neįrodė teismas. Mūsų šalyje visuomenė tai supranta šiek tiek kitaip: jei kas nors pasakė, kad kažkas kažką padarė, vadinasi, taip ir yra. Be jokio tyrimo, be teismo, be sprendimo.
Tokią naujieną išgirdę žmonės trokšta tik sulaukti galutinio rezultato. Labai gaila, bet pats procesas ir tiesos aiškinimosi aplinkybės visuomenės nedomina.
Proceso metu paaiškėja teisėsaugos sistemos ydos, tam tikros klaidos, tačiau tai dažniausiai lieka už kadro.
Teismo procesas kartais taip išryškina absurdiškumą ir kvailumą, kad kartais susimąstau, gal ne tą universitetą ar ne tą fakultetą baigiau, nes nieko nebesuprantu.
Iš tiesų absurdo pas mus dar labai daug.
– Kodėl? Kurioje teisėsaugos grandyje atsiranda tas absurdas?
– Sunku pasakyti. Kažkada tarnavau sovietų armijoje, kur vykdavo politinės pamokos. Ateidavo lektorius ir aiškindavo, kaip gerai sovietų armijoje ir kaip gerai mes gyvename Sovietų Sąjungoje. Kam užtekdavo analitinio proto, suprasdavo, kad tai yra visiška netiesa, tačiau tas smegenų plovimas vykdavo nuolat.
Dabar vyksta teisėjų kursai, kur susirenka vien teisėjai, ir jiems aiškinami įvairių bylų nagrinėjimo aspektai. Ar tai nepanašu į tą minėtą smegenų plovimą?
Atrodo, viskas paprasta. Jei nežinai, kaip elgtis, pasiimi įstatymą ir pasiskaitai, nes įstatymas – viso ko pagrindas, tačiau tai pamirštama net universitetuose.
Ateina dėstyti jauni specialistai ir ieško teismų praktikos pavyzdžių. Studentams jau skiepijama, kad patarimų, kaip elgtis, reikia ieškoti teismų sprendimuose, o ne įstatyme.
Vieną dieną vadovaujamės viena praktika, kitą – jau kita.
Mano nuomone, valdyti tokią sistemą labai patogu kai kuriems politikams.
Iš savo praktikos ir darbo įvairiose bylose galiu pasakyti, kad vėl atėjo laikas apsvarstyti ir koreguoti teismų sistemą.
Privalu apsaugoti, kad į prokuratūros ir teismų darbą negalėtų kištis nei verslo interesų grupės, nei politikai, nei kiti suinteresuoti asmenys.
– Teisėsaugos darbo spragas kai kurie politikai jau pajuto savo kailiu.
– Pastarojo meto istorijos, pradedant nušalinto prezidento Rolando Pakso apkaltos procesu ir baigiant su koncernu „MG Baltic“ susijusiu skandalu, aiškiai parodė, jog teisėsaugos struktūros, nepaisydamos jokių įstatymų, gali sekti bet ką ir bet kiek laiko.
Tokios istorijos kelia abejonių, ar mūsų valstybėje apskritai laikomasi teisinės sistemos ir demokratijos principų.
Įstatyme yra aiškiai pasakyta, kad asmenys gali būti sekami ir operatyvinės priemonės taikomos tik tuomet, kai yra duomenų, jog jie gali ruoštis daryti nusikaltimą, arba jį daro.
Nežinau, pagal kokius duomenis apie daromus ar planuojamus daryti nusikaltimus buvo klausomasi buvusio prezidento R.Pakso pokalbių.
Galiausiai paaiškėjo, jog buvo sekami ir kai kuriems asmenims nepalankūs žiniasklaidos atstovai, kurių darbas – rinkti informaciją ir šviesti visuomenę.
Tai – ne demokratinės ir teisinės, bet policinės valstybės modulis. Iš tiesų tai liūdina, nes dėl nesaugios teisinės aplinkos ir politikų įtakos iš Lietuvos iškeliauja net lietuviško kapitalo verslas.
– Kalbėjome apie politines bylas, bet labiausiai jus visuomenėje išgarsino tariamos pedofilijos istorijos atomazga Garliavoje. Kuo ji išskirtinė?
– Šios situacijos išskirtinumas buvo ne tai, kad buvo nevykdomas teismo sprendimas, bet tai, kad tam buvo priešinamasi ne teisinėmis priemonėmis, o jėga.
Jeigu teismo sprendimas atrodo neteisingas, galima jo nevykdyti ir taip pasiekti net kitokį rezultatą, bet tai reikia daryti teisinėmis priemonėmis.
Tai įrodė Lietuvą užvaldęs absurdas dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje.
Galų gale, gal po 7 metų, visuomenė ir valstybė atsitokėjo, išsiblaivė ir nutarė, kad vertybė yra ne griauti, o statyti.
To absurdo, matyt, buvo visais istorijos laikotarpiais.
Vienoje televizijos laidoje esu matęs, kad tarpukariu kaip nelegalų statinį buvo svarstoma griauti ir Kauno soborą.
Garliavos istorijoje įdomiausia buvo tai, kad tokį kelią pasirinko ne kas kitas, o teisininkų šeima. Ji nusprendė agituoti visuomenę nepaklusti ir teismo sprendimui priešintis jėga.
Šių įvykių metu mane labiausiai šokiravo teisėsaugos institucijų bejėgiškumas ir bailumas.
Motina guodėsi, kad negali atsiimti vaiko, ir nė vienoje institucijoje neatsirado pareigūno, kuris galėtų pasakyti: „Viskas gerai, mes tau padėsime.“ Tai yra bejėgiška valstybė.
Jau pati šios istorijos pradžia rodė, kad Lietuvoje teisinės priemonės nebeveikė, teisiniai mechanizmai buvo įstrigę.
Nurimus šiam skandalui man, kaip teisininkui, liko daug neatsakytų klausimų: iš kur tokia organizacija, iš kur finansai, iš kur gebėjimas vienu ar keliais žingsniais aplenkti pareigūnus?
Visa tai išaugo iki politinės partijos sukūrimo, dalyvavimo Seimo rinkimuose, bandymo užimti valdžią.
Atrodytų, tokia paprasta, primityvi istorija su šmeižto lavina virto masinėmis žudynėmis, neaiškiomis mirtimis, o baigėsi pabėgimu bei visuotiniu Lietuvos šmeižimu.
