Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijai teks pasistengti taip išnagrinėti bylą, kad nekiltų jokių teisinių abejonių, o šio teismo proceso išvakarėse priimtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvados šią užduotį gerokai sunkina.
Svarbiausias kaltinamasis E.Masiulis kalba tiesiai šviesiai: NSGK išvados virto politikų sandėriu, politinių sąskaitų suvedinėjimu, o ne tiesos ieškojimu, jis jau iš anksto paskelbtas kaltu, todėl prasitaria, kad byla greičiausiai keliaus į Europos žmogaus teisių teismą.
Be abejo, teisiamasis kalba taip, kaip jam naudinga. Bet iš tiesų reikia pripažinti, kad NSGK jau paskelbė kaltais E.Masiulį, R.Kurlianskį ir „MG Baltic“ bei Liberalų sąjūdį net dėl valstybės užvaldymo.
Teismui lyg ir liks atsakyti tik į vieną klausimą – ar pakankamai jau surinkta įrodymų, kad R.Kurlianskis perdavė E.Masiuliui 106 tūkst. eurų kyšį.
Į visus kitus klausimus, nelaukdamas teismo žodžio, atsakė NSGK: E.Masiulis buvo „MG Baltic“ įrankis koncernui kontroliuojant savo projektą – Liberalų sąjūdį, kuris uoliai tarnavo šiai verslo grupuotei.
NSGK išvadose užsiminta apie dar kelių verslo grupių įtaką politikams, bet stipriausiai smogta į „MG Baltic“, šis koncernas vaizduojamas kone kaip devyngalvis slibinas, faktiškai valdęs Lietuvą.
Nors tokia galia nebūtų įmanoma remiantis tik niekada itin didelės įtakos Seime neturėjusiais liberalais, net ir į viešumą išlindusios galimos „MG Baltic“ sąsajos su konservatoriais, iš dalies – ir socialdemokratais, išvadose nutylėtos.
Dabar bandydami švelninti padėtį konservatoriai rengia parodomąją akciją – partijos Priežiūros komitetas dar sykį vertins parlamentaro M.Adomėno elgesį bendraujant su „MG Baltic“ atstovais.
Bet kažkodėl nereaguojama į partijos lyderio G.Landsbergio kontaktus su šio koncerno atstovais, taip pat nutylimi skandalingi kito konservatoriaus L.Kasčiūno veiksmai. Jis ne tik vykdė„MG Baltic“ vadovų užduotis, bet ir gavo užslėptą finansinę paramą savo partijai.
Bet keisčiausia, kad jis dalyvavo rengiant NSGK išvadas.
Viena vertus, NSGK išvados atveria plačią erdvę įtarinėjimams, kad jos – politinio sandėrio tarp valstiečių, konservatorių ir prezidentės D.Grybauskaitės, kuriai reikėjo nukreipti dėmesį nuo jos elektroninio susirašinėjimo su E.Masiuliu, pasekmė.
Kita vertus, jos suteikia prasidėjusio teismo proceso dalyvių gynybai argumentų, kad byla – politizuota, kad teismui atvirai daromas spaudimas ir kad politikai ėmėsi teisėjų vaidmens.
Akivaizdu, kad visos NSGK išvados remiasi Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymomis, bet iš jų atsirinkti tik pavieniai fragmentai, o daugybė kitų epizodų apeiti tylomis.
Nors valstiečių lyderis R.Karbauskis dar grasina, kad bus tiriami tiek Tėvynės sąjungos, tiek prezidentės neskaidrūs ryšiai su verslu, atrodo, sutarta, kad mainais ir jo valdomo Agrokoncerno interesų susipynimas su politika nesulauks dėmesio, nes konservatoriai tik paburbėjo, kad tai neatsispindi išvadose, bet vis viena už jas balsavo.
Informacijos atranka – ne vienintelis NSGK išvadų trūkumas. Pačios VSD pažymos kelia abejonių dėl pateikiamų faktų ir dėl literatūrinių rašinių lygio apibendrinimų.
Pasitikėjimą šia informacija griauna ir plika akimi pastebimos klaidos. Antai VSD pažymoje rašoma, kad liberalas G.Steponavičius kaip savos partijos kandidatus į ministrus su R.Kurlianskiu aptarė R.Čiupailos ir R.Šukio kandidatūras, nors šie politikai priklausė A.Zuoko vadovaujamai Liberalų ir centro sąjungai ir buvo aršūs Liberalų sąjūdžio oponentai.
Atrodo, kad VSD pareigūnai pasiklydo dviejų liberalų partijų pavadinimuose ir supainiojo, kuriai kurie politikai atstovavo.
Tačiau kartais jovalą primenanti žvalgybinė informacija surašyta į NSGK išvadas, kurios jau įgijo Seimo dokumento statusą.
Teismas tokias pažymas galėtų įvertinti, nustatyti, kiek patikima jose pateikta informacija, kokią ji turi teisinę reikšmę, bet Seimas jau paskelbė politinį nuosprendį. Be abejo, tai trukdys nagrinėti politinės korupcijos bylą.
Regis, pasitikėjimą teisine valstybe pakertantis teismo proceso politizavimas – ne vienintelė galima NSGK išvadų žala.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis sunerimęs, kad visas verslas demonizuojamas, žmonėms kuriamas vaizdas, jog verslininkai rūpinasi tik kaip papirkti politikus ir pažeisti visuomenės interesus. Bet iš tikrųjų didžioji dalis verslo visai neturi reikalų su politikais.
Juo labiau pavojingi politikų siūlymai sudaryti kažkokią komisiją, kuri spręstų, ar verslas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, net siūlytų konfiskuoti turtą. Vien tokių sumanymų svarstymas gali pakenkti Lietuvos verslui, jos investiciniam patrauklumui.
Geriausias vaistas nuo korupcijos – viešumas. Tokią kryptį ir reikėtų rinktis Lietuvai, pavyzdžiui, atsisakyti draudimo verslui remti partijas, šį finansavimą įstūmusio į šešėlį. Čia nė nebūtina išradinėti dviračio – demokratinėse šalyse tokie politinės ir teisinės kontrolės mechanizmai jau ištobulinti ir jų nauda pasitvirtinusi.