matome dabar, švęsdami Sąjūdžio trisdešimtmetį? Taip paklausė ir pats
bandė atsakyti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos
narys A.Juozaitis dėl savitos stilistikos jau ir be pavardės
atpažįstamoje kalboje birželio 4-ąją Seime.
Ir nors buvusių ir esamos valdžių atžvilgiu išsakyta, beje, kaip ir kitų
kalbėtojų tekstuose, daug priekaištų, neišgirdau, kad Lietuva per 30
metų yra nuėjusi priešinga, nei tikėtasi, kryptimi.
Taip, Sąjūdžio programa, tiksliau, jos metmenys, daug kuo skiriasi nuo
dabartinių partijų rinkimų programų, bet, tiesą sakant, ne viską, kas
gražiai skambėjo, buvo įmanoma įgyvendinti. Realybė buvo kietesnė, negu
atrodė iš pirmo romantiško žvilgsnio.
Pritariu tiems, kurie su apgailestavimu sako, kad nebuvo panaudotos
unikalios Tautinės mokyklos koncepcijos, vieno ryškiausių Sąjūdžio
intelektualinių kūrinių, galimybės, ir kad „modernios“ technizuotos
globalios Lietuvos idėja iki šiol gožia tautinės savimonės ugdymo
svarbą.
Galima sudaryti ilgą žadėtų ir nepadarytų darbų sąrašą, tačiau akivaizdu
viena: Sąjūdis savo strateginę misiją įvykdė. Pirma - atkūrė ir
apgynė nepriklausomybę su anų laikų sovietinei praktikai palyginti
nedideliais nuostoliais. Žinoma, ir vieno žmogaus žūtis yra su niekuo
nelyginama netektis, tačiau kas galėjo atsitikti, neįvyko ir dėl
protingos Sąjūdžio taktikos.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės galėjo ir nelikti. Objektyviai žvelgiant,
ji rizikavo labiausiai, gal net daugiau nei Sąjūdžio Seimo taryba.
Visuomenė sujudo tik po kelių savaičių, įsitikinus, kad iniciatyvinė
grupė vis dar „nesusemta“.
Antra - Sąjūdis išryškino strateginį vektorių į Vakarų Europos
civilizaciją, gal labiau intuityviai nei tikru žinojimu, atsiribojant
tiek nuo NVS, tiek nuo kol kas griūvančios imperijos pasąmonėje
besikalančių eurazinių projektų.
Šiais strateginiais laimėjimais Sąjūdis jau nebeištrinamai ir
nebeperrašomai įsitvirtino Lietuvos istorijoje.
Savaime suprantama, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės galėjo nelikti ne vien
dėl sovietinės valdžios, atsitokėjusios nuo smūgio, veiksmų. Jeigu
visuomenė nebūtų pagavusi jai siunčiamos žinios, Sąjūdžio iniciatorius
dabar prisimintume geriausiu atveju kaip paveldosaugininkų būrelį, nors
ir su garsiomis pavardėmis.
Daug metų „ugdytas“ mokėjimas skaityti tarp eilučių suvaidino teigiamą
vaidmenį. Pertvarkos kodas buvo iššifruotas teisingai. Taktinių žodžių
daug, bet esmė - nepriklausomybė. Lietuvos piliečiai nekvaili.
Apgailestaujama, o dažnai ir priekaištaujama Sąjūdžio dėka likusiems
politikams, kodėl daug protingų žmonių pasitraukė iš tolesnės
visuomeninės ar politinės veiklos. Įtariamas net gudrus šachmatų
dėliojimas, kas kur turi būti.
Kaip liudininkas galiu atsakyti - anuo metu į politikų gretas galėjo
eiti kas tik norėjo. Konkurencija į vieną vietą buvo daug mažesnė nei
dabartiniais laikais. Ne visi, ypač atėję į Sąjūdį iš kūrybinės
veiklos, norėjo atsiduoti politiniam darbui, kur, pasibaigus euforijos
laikotarpiui, reikėjo užsikrauti ant pečių didelę biurokratinę naštą. O
intensyvių reformų metu dar gali būti apmėtytas ir akmenimis.
Net idealiomis sąlygomis, kurių realybėje niekada ir nebūna, politinė
veikla dėl neišvengiamos užkulisinės veiklos tampa ciniška, o tai
daugeliui Sąjūdžio dalyvių bjauru iki šiol. Sąjūdžio pakilimo metu buvo
kuriamas gerokai romantizuotas politiko idealas, todėl nenuostabu, kad
ir po 30 metų girdėti nusivylimo balsų.
Galbūt dėl pernelyg romantizuotos atmosferos Sąjūdis vėlai pradėjo
struktūrizuotis į partijas. Valstybės kūrimas yra konkretus darbas. Jis
neįmanomas be panašiai mąstančių žmonių komandos, konkretaus, opozicijos
kritikuojamo plano, kai reformuoti po santvarkos pasikeitimo faktiškai
reikia viską. Laisvė pamažu prisipildė turinio, nors ir plika akimi
matyti skirtingo meto skirtinga kokybė.
Žinių radijo politologiniame forume buvo klausiama, ar, matant nueito
kelio klaidas ir siekiant geresnio ateities varianto, įmanomas naujas
sąjūdis ir kokios idėjos jame turėtų atsirasti? Kvietimai steigti naują
sąjūdį buvo girdėti ir prieš dešimt metų, bet atsirado tik visuomeniniai
politizuoti komitetai su konkrečių žmonių aiškiais netolimais siekiais.
Sąjūdis prieš tris dešimtmečius buvo unikalus reiškinys, kurį pakartoti
įmanoma tik komiška forma.
Lietuva nebesprendžia dar vieno nepriklausomybės atkūrimo klausimo. ES
nėra okupavusi Lietuvos. Mūsų valstybės piliečiai jau seniai
apsisprendė, kurioje valstybių asociacijoje jiems geriau būti.
Bet šiuo metu ES yra naujų reformų kelyje ir nuo aktyvaus valstybių
dalyvavimo priklausys, koks modelis bus pasirinktas. Jeigu bus
„išsukinėjamos rankos“, savaime suprantama, reikės priešintis. Beveik
šimtaprocentė tikimybė, kad taip neatsitiks. O kad Lietuva gali likti
pasyvi procesų stebėtoja, realu.
Visa Europa diskutuoja dėl savo ateities, o pas mus - tyla. Beje,
vengta viešai cituoti ir per Sąjūdžio minėjimą šia tema pasakytas
kritiškas mintis. Savicenzūra? Ko bijoma? Po katastrofiškų istorinių
išbandymų Lietuva niekada nebegrįš svarstyti neutralumo idėjos.
Šiuo požiūriu sutartinė tyla - gera byla. Istorijos pamokos išmoktos.
Netikiu, kad kas nors rimtai pradėtų galvoti keisti po Nepriklausomybės
atkūrimo pasirinktą santvarką. O štai šios santvarkos kokybė - ne tik
rūpestis, bet ir uždavinys. Čia ir gali prireikti platesnio visuomenės
sujudimo.
Daug temų Sąjūdžio pirmeiviai paminėjo iš Kovo 11-osios salės tribūnos,
bet dvi nuskambėjo ryškiau nei kitos: tautos tuštėjimo metas ir
artėjanti tautinės savimonės, pakištos po globalinės Lietuvos idėjos
padu, mirtis. Bet globali Lietuva - mūsų pačių kūrinys.
