Jų sumažės ir dėl būtinybės tai padaryti turbūt niekas nesiginčys.
Kokių tik jungtuvių nebuvo sumanę švietimo žinovais pasijutę politikai! Bandė sujungti visus Kaune veikiančius universitetus į vieną darinį, bandė poruoti matematikus ir kūrėjus, žemės ūkio specialistus ir humanitarus.
Mėgindamos išvengti vedybų per prievartą dar 2016-ųjų pradžioje apie planus susijungti paskelbė bene stipriausios Kauno aukštojo mokslo įstaigos – Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).
Vedybos iš išskaičiavimo nepavyko. Gal ambicijos buvo per didelės, o gal naujieji šalies švietimo strategai uždegė raudoną šviesą ir perspėjo, kad anksčiau ar vėliau teks pasirūpinti ir silpnaisiais. Taigi pernelyg skubėti negalima.
Visų aukštojo mokslo įstaigų vadovai bent jau viešai tikina, kad reformos būtinos, tačiau reikia neskubėti ir viską gerai apgalvoti. Išvertus tokį teiginį į visiems suprantamą kalbą tekstas atrodytų maždaug taip: reikia sulaukti mano kadencijos pabaigos, o tuomet – kad ir tvanas.
Keisčiausia, kad svarstant aukštųjų mokyklų likimą bene silpniausiai girdimas studentų balsas, o juk tai turėtų būti ta visuomenės dalis, kuri visais laikais drąsiai ir atvirai reiškė savo nuomonę, rengė protesto akcijas bei eitynes.
KTU ar LSMU studentams bent kol kas gal ir nėra reikalo nerimauti. O ką mano kitų aukštojo mokslo įstaigų studentai?
Paaiškinimų gali būti įvairių. Dalis jų užsiėmę naršymu internete, aktyvia veikla feisbuko platybėse ir net nepastebi, kad vyksta netoliese. Gal jie net negirdėjo apie tokią įstaigą – Švietimo ir mokslo ministeriją.
Daliai studentų išvis nesvarbu, kokio universiteto diplomą gaus, nes studijavo tik todėl, kad labai norėjo tėvai, studijavo ten, kur reikėjo mažiausiai pastangų, o gavę diplomą važiuos skinti braškių Danijoje ar raškyti salotų Nyderlanduose. Galbūt jie net nesuvokia, kas vyksta ir kokių pasekmių ateityje turės sumanytos pertvarkos.
Likusieji išties rimtai užsiėmę – dirba ir mokosi, tai net nelabai lieka laiko galvoti apie kažkokią visuomeninę veiklą.
Išimtimi galima laikyti Lietuvos sporto universiteto (LSU) bendruomenės surengtą akciją „Kabinu sportbatį ant vinies“.
LSU atstovai taip išreiškė pasipriešinimą Seimo sprendimui šį universitetą prijungti prie LSMU, nes tokiu žingsniu esą būtų suduotas milžiniškas smūgis profesionalių sportininkų, trenerių rengimui.
Valandą trukęs renginys išsiskyrė netikėtais sprendimais, šmaikštumu ir nuotaikingumu. Kai kurie momentai nenusileido net garsiesiems Auksinių svogūnų apdovanojimams.
Prie pagrindinio LSU pastato Sporto gatvėje susirinko pora šimtų žmonių. Tarp jų – senųjų ir naujųjų laikų sporto garsenybės Modestas Paulauskas, Antanas Sireika, Vaclovas Kidykas, Andrius Gudžius, Donatas Motiejūnas.
Pastarieji du studijuoja LSU ir savo žinomumu tikrai suteikė renginiui svorio. Ką tuo metu veikė kiti universiteto studentai, kurių yra apie du tūkstančiai? Net Kauno mokyklų auklėtiniai aktyviau reiškė nuomonę dėl miesto valdžios sumanytų šveitimo tinklo pertvarkų.
Kai studentams nerūpi, kas vyksta jų alma mater, politikams tampa nepalygint lengviau stumdyti figūras ant šachmatų lentos, nes vadovų nuomonė visada bus laikoma šališka. O jeigu visi patenkinti, tai gal išvis nėra reikalo nerimauti? Jeigu kažkas nepavyks, bus galima sukurpti naują reformą ir niekas nieko nesakys.
„Laikinoji sostinė“
