Dalytis laisvės pojūčiu
„Koks motociklo pojūtis? Greitis, vėjas, metalas, motoras? O jausmas? Laisvė, svajonė, iššūkis? Atsakymų gali būti daugybė. O koks yra pojūtis, jeigu nematai arba matai silpnai?“ – tokie klausimai nedavė ramybės dailės mokytojai, tinklaraščio motociklininke.lt autorei Aldonai Juozaitytei-Pievai, pernai birželį iniciavusiai ypatingo susidomėjimo sulaukusią akciją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė įsitikinusi, kad universalų atsakymą į visus šiuos klausimus rasti sunku. „Galima tik pakartoti tai, kas nepakartojama!“ – sako ji ir priduria, kad kaip tik gegužės pabaigoje vykusiame LASS XXIX suvažiavime patvirtintos penkios pačių organizacijos narių pasiūlytos vertybės. „Viena jų skelbia: „Stabdžiai – ne mums!“ Daryti keistus ar neįmanomus dalykus smagu, štai mes ir darome!“ – šypsosi R. Balčikonienė.
„Motociklu važinėju jau dešimt metų. Atėjo laikas, kai panorau važiavimo pojūčiu ir malonumu pasidalyti su kitais. Kadangi dažnai sutinku regėjimo negalią turinčių žmonių, kilo mintis tuo malonumu pasidalyti su jais. Kad sumanymas galutinai subręstų, prireikė poros metų, o tada pravėriau LASS būstinės duris. Iš karto radome bendrą kalbą“, – pasakoja akcijos „Mane veža“ sumanytoja ir organizatorė Aldona.
A. Juozaitytė-Pieva neslepia, kad jos sumanymas kai kuriems bičiuliams ir pažįstamiems pasirodė gana neįprastas, bet prieštaraujančių beveik nebuvo. „Daugelis sakė, kad ši idėja truputį crazy, arba žavingai trenkta, bet daugelis motociklininkų jai pritarė. Ir pernai, ir šiemet nebuvo jokių nesusipratimų, nusiskundimų taip pat nesulaukėme. Matome, kad žmonėms akcija reikalinga, kad ji sukelia daug teigiamų emocijų“, – atskleidžia motociklininkė.
Pernai Aldona buvo tik akcijos organizatorė, o šiemet ir pati vežė akląją keleivę – Eveliną Rimšaitę. Pasak aistringos motociklininkės, vairuotoja ir keleivė viena kitą itin gerai jautusios ir supratusios. Labai panašiai apie savo keleivius pasakojo ir kiti akcijoje dalyvavę motociklininkai. „Mums šis pasivažinėjimas, žinoma, kitoks, ypatingas, su keleiviu, bet vis tiek pasivažinėjimas, o kai kuriems žmonėms tai gyvenimo svajonė“, – sako organizatorė.
Su saule ir vėju
Rytas išaušo saulėtas ir vaiskus – kaip tik kelionėms motociklu. Iki dešimtos valandos vilniečiai motociklininkai ir jų keleiviai rinkosi į Katedros aikštę, o Kaune susitikimo vieta pasirinkta Rotušės aikštė. Kiekvienas akcijos dalyvis gavo po apyrankę ir lipduką, ant kurių Brailio raštu užrašyta: „Mane veža!“ Netrukus, lydimi policijos ekipažų, akcijos dalyviai pajudės miestų gatvėmis, pabirs po Lietuvos kelius.
Vilniuje, Katedros aikštėje, susirinko apie 40 ekipažų, Kaune – 20. Daugybė skirtingų dydžių, įvairių gamintojų motociklų. Net jeigu ir nevažiuotum, įdomu paliesti, palyginti formas, aukštį, pasiklausyti, ką apie savo metalinius žirgus pasakoja jų šeimininkai. Buvo galima paliesti net policijos ekipažų motociklus, jų įrangą ir padangas. „Kaip atrodo motociklas, žinoma, įsivaizdavau, tačiau suprasti, iš kokių medžiagų jis pagamintas, kokios jo dalys, galima tik jas palietus“, –įspūdžiais dalijasi kaunietė Oksana Dobrovolskaja.
Vis dėlto aklieji susirinko ne pasigrožėti motociklų muziejumi po atviru dangumi. Paskutiniai nurodymai vairuotojams, vairuotojų patarimai keleiviams – ir kolona pajuda. Mieste greitis nedidelis, o išvažiavus už miesto... visaip! Žinoma, kiek leidžia Kelių eismo taisyklės, žmonių saugumas ir sveikas protas. Šiaip ar taip, tokių, kurie būtų prašę važiuoti lėčiau, neatsirado. Kartu su A. Juozaityte-Pieva keliavusi E. Rimšaite turėjo progą pavažiuoti net trimis motociklais.
Tarp motociklininkų, vežusių akluosius keleivius, buvo ir Seimo narys Mykolas Majauskas. Jo keleivė – realybės šou „Tamsoje“ vedėja Irma Jokštytė. „Motociklu važinėju jau dvidešimt metų. Tai mūsų šeimos tradicija, – pasakoja M. Majauskas. – Iš pradžių motociklas buvo sportas, vėliau – transporto priemonė, o dabar – daugiau asmeninė pramoga.“ Prie akcijos „Mane veža“ Seimo narys prisijungė ne ieškodamas pigaus populiarumo, o paskatintas A. Juozaitytės-Pievos. „Žinojau, kad Mykolas yra aistringas motociklininkas, motociklu yra pervažiavęs visą Ameriką, tai ir pakviečiau“, – sako akcijos organizatorė. Pačiam M. Majauskui su aklaisiais praleistas pusdienis, atrodo, neprailgo.
Pasak Seimo nario, motociklas suteikia ypatingą laisvės pojūtį. „Nuostabus dalykas, kai tuo pojūčiu gali pasidalyti su kitais žmonėmis. Kai važiuoji su keleiviu, jo nematai ir negirdi, bet labai gerai jį jauti. Tai ypač tinka, kai tas keleivis – aklasis ar silpnaregis, nes ir jis tave labai gerai jaučia. Vairuotojas ir keleivis tampa tarsi tam tikras vienetas, besimėgaujantis laisvės pojūčiu. Šiurpuliukus keliantis jausmas! Džiaugiuosi, kad mano keleivė taip pat mėgavosi važiavimo laisve“, – pasakoja M. Majauskas.
„Iš Irmos daug sužinojau apie aklųjų gyvenimą, kaip jiems padeda naujosios technologijos, – pasakoja politikas. – Bet jokios technologijos negali išspręsti visų žmonių sukuriamų problemų: išmokyti laikytis tvarkos gatvėse, šaligatviuose, sukurti patogią, visiems prieinamą aplinką. Joks Seimo narys niekada nežino visko, todėl tokie susitikimai, kai žmonės dalijasi savo patirtimi, siūlo konkrečias idėjas, ypač naudingi.“
Nepatenkintų nebuvo
Akcijoje „Mane veža“ dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingo fizinio pasirengimo aklųjų ir silpnaregių. Vilnietė Virginija Šilkinytė, kaunietės Onutė Matusevičiūtė ir Laimutė Dvylaitienė apie savo amžių kalbėjo su šypsena: joms gerokai per trisdešimt, gal net per keturiasdešimt, bet nė viena nesigailėjo dalyvavusios. „Iškedeno visas plunksnas, – nulipusi nuo motociklo sakė L. Dvylaitienė, – jaučiuosi šviežesnė ir tyresnė.“ Anksčiau į tokius pasivažinėjimus ji žiūrėjusi gana skeptiškai, todėl pernykštėje akcijoje nedalyvavo. Šiais metais pasiryžo, ir nuomonė pasikeitė visais 180 laipsnių. „Nežinau, kaip kiti, bet mus vežę motociklininkai nuostabūs“, – sakė moteris. Jai pritarė ir O. Matusevičiūtė. Rolandas Chomičenko gyvena kaime, Plungės rajone. Net ir čia jauną vyrą „surado“ akcijoje „Mane veža“ dalyvavę motociklininkai. Rolandas regėjimo neteko būdamas 20-ies per nelaimingą atsitikimą. Nuo pat vaikystės domėjosi technika ir viskuo, kas su ja susiję, neprarado susidomėjimo ir netekęs regėjimo. Pasakoja, kad jau nematydamas pats vienas buvo išardęs visą brolio lengvąjį automobilį.
„Su motociklininkais pralėkėme ratą iki Plungės ir atgal – bus koks penkiasdešimt kilometrų, – pasakoja Rolandas. – Akluosius, kaip ir matančius, domina viskas: motociklai, automobiliai, net aviacija. Aš pats vaikystėje, kai dar mačiau, eidavau į netoliese įsikūrusį skraidymo klubą – ten su draugais padėdavome išridenti sklandytuvus. Jeigu tik būtų galimybė, mielai paskraidyčiau. Norėčiau pasivažinėti net ir traktoriumi, nes šiuolaikinis traktorius labiau panašus į lengvąjį automobilį.“
„Nematančio žmogaus pasaulis dažnai baigiasi ištiesta jo ranka ar baltosios lazdelės galu, – yra sakiusi akcija „Mane veža“ susižavėjusi I. Jokštytė. – Todėl įdomu viskas, kas tą pasaulį daro įvairesnį ir plečia jo ribas.“
