Turistų grupes anuomet iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą lydėjusio kūrėjo teigimu, visuomet akis ir sielą džiugindavo viešai matomi tautiniai simboliai. Nedaugelis žino, kad pirmieji vyčiai dar Sąjūdžio aušroje Lietuvą pasiekė iš Amerikos.
– Kuo svarbus Vyčio simbolis jūsų kūryboje?
– Aštuoniolika metų kūrėme vyčius, nes tikėjome, kad tai istorinis Lietuvos simbolinis. Lietuviška tapatybė neatsiejama nuo trispalvės, bet Vytis taip pat labai svarbus. Kaip kad, pavyzdžiui, Amerikoje svarbi erelio simbolika. Juk Lietuva tiek metų kovojo dėl laisvės ir Vyčio simbolis buvo uždraustas – tai daro jo reikšmę dar ypatingesnę.
– Kokie jūsų kūrybiniai projektai buvo susiję su Vyčiu?
– Tokių projektų buvo ne vienas. Gyvendami JAV (lietuviai – aut. past.) turėjome kaip nors pristatyti Lietuvą, važinėdavome po tarptautines parodas ir visuomet veždavomės pačių pagamintų gigantiškų Vyčio simbolių. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, į Lietuvą vežėme labai daug vyčių. Ir dabar apsidairęs dar daug kur matau mūsų anuomet atvežtų vyčių. Juos užsakydavome pagaminti netoli Bostono veikusiose amerikiečių gamyklose, o dalijome visoje Lietuvoje.
– Kalbant apie tuometinių vyčių vaizdą – laikytasi bendros vaizdavimo tradicijos ar galimi buvo ir tam tikri kūrybiniai ieškojimai?
– Tie vyčiai, kurie šiandien puošia „Lietuvos geležinkelių“ taukinius ar pašto ženklus, – mūsų darbų, darytų nuo 1976–1980 metų, tikslios kopijos. Visa tautinė atributika, susijusi su Vyčiu, kurią matome šiandien, yra mūsų darbo rezultatas. Viena vertus, tai labai džiugina, kita vertus, greitai visi pamiršo, iš kur visa tai atėjo.
– Kokių klausimų ar kūrybinių ginčų kilo dirbant prie vizualiųjų Vyčio projektų Lietuvos nepriklausomybės aušroje?
– Gyvendamas JAV įkūriau įmonę „Baltic Associates“, platinome su lietuviška simbolika susijusią atributiką. Pirmosios vėliavos Aukščiausiojoje Taryboje buvo atvežtos iš JAV, kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ten taip pat siuntėme lietuviškas trispalves.
Jeigu kalbame apie Vyčio simbolį, matėme ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus Vytį, bet toks simbolis mums netiko. Tikėjome, kad Vytis turi spinduliuoti stiprybę: žirgas privalo būti tvirtas, kad galėtų kovoti, o raitelis neturėtų būti vyras itin plonu kaklu, kuris, regis, tuoj nukris nuo žirgo. Tuo metu nebuvo net su kuo pasitarti – Lietuva dar buvo okupuota. Stengėmės sukurti stiprų Vytį. Neseniai suskaičiavome, kad per aštuoniolika metų sukurti net 38 skirtingi vyčiai. Mus pačius tai labai nustebino. Žinoma, jie truputį skiriasi vienas nuo kito.
– Kur šiandien lietuviai kasdieniame gyvenime randa jūsų darbų?
– Beveik visur: jų yra ant traukinių, pašto ženklų, mūsų kurtos simbolikos gausu internete. Lietuvoje teko matyti mūsų vyčių ant įvairios lietuviškos simbolikos: marškinėlių, kepuraičių ir net ant baldų.
– Leisiu sau pajuokauti: jei jūsų kūrinys toks populiarus, tai veikiausiai kalbu su milijonieriumi, kuris gauna įspūdingą honorarą už meno kūrinio naudojimą...
– Tai ne honoraro klausimas. Aš ar mano įmonė juk nesukūrėme Vyčio, jo idėja gyva šimtmečiais. Mūsų kūrinys – stilizuotas Vytis, jis skiriasi nuo visų, kurie buvo iki šiol. Kai lyginame su istoriniais atvaizdais, mūsų Vytis išsiskiria, nes buvo labiau stilizuotas.
– Lietuvai pasitinkant simbolinę datą – valstybingumo šimtmetį – kilo daug diskusijų, koks paminklas turėtų stovėti Lukiškių aikštėje. Galiausiai „Laisvės kario“ skulptūrą nuspręsta statyti Kaune. Kokių minčių jums kyla stebint visas šias peripetijas?
– Tai, kas buvo padaryta Lukiškių aikštėje, man kelia liūdesį. Skaudu ir gaila. Man trūksta žodžių šiai situacijai apibūdinti. Kaip gali valdininkai, teigiantys, kad myli ir gerbia Lietuvą, taip elgtis ir nekreipti dėmesio į tūkstančio žmonių nuomonę? Juk daug žmonių paaukojo pinigų, kad paminklas būtų pastatytas, bet valdžia nusprendžia toje vietoje įrengti bunkerį...
Džiugu, kad yra žmonių, kurie ryžosi išlaikyti istorinį tęstinumą. Juk Vytis nuo senųjų amžių yra mūsų simbolis. Kiek anksčiau buvau nuvykęs pažiūrėti „Laisvės kario“ skulptūros. Ji įspūdinga, gerai, kad ją apskritai pastatė, bet jaučiu skaudulį, kad ji nestovi Lukiškių aikštėje.
– Įžvelgiate tam tikrą istorinę neteisybę?
– Taip, labai didelę.
Naujienų portalas lrytas.lt informuoja, kad rengiant šią publikaciją įvyko klaida ir prie teksto buvo publikuota pašnekovo bendravardžio ir bendrapavardžio Gintaro Karoso nuotrauka bei publikacijoje paminėta, jog šis asmuo yra Europos parko įkūrėjas. Publikacijoje kalbintasis G.Karosas nėra minėto parko įkūrėjas. Redakcija, vos sulaukusi informacijos apie įsivėlusius netikslumus, juos pašalino ir atsiprašo už padarytą klaidą.
