Tai, kad lietuviai vis dažniau patys ir neraginami ima švęsti valstybines šventes, pastebi ir prekybininkai, ir sociologai.
„Jei anksčiau žmonėms valstybė asocijavosi su valdžia, dabar žmonės pradeda tapatintis su valstybe“, – sako sociologas Liutauras Kraniauskas.
Ant piliakalnio dega laužai
„Kad ir kur būčiau, liepos 6-osios vakarą visada skubu grįžti į Subačių. Dideli miestai manęs netraukia“, – sakė V.Mičiulienė.
Nedidelio Kupiškio rajono Subačiaus miestelio bendruomenė, pasak V.Mičiulienės, kasmet vis gausiau renkasi ant Stirniškių piliakalnio, o čia atvažiuoja net tie, kurie Subačiuje jau nebegyvena.
Ant piliakalnio sunešamos vaišės, dega laužas, kepamos dešrelės, o vaikai paprastai dar randa žemuogių.
„Tą darome jau seniai, ir žmonių daugėja. Ši iniciatyva yra mūsų seniūno. Ant piliakalnio lipame ir per lygiadienius, per baltų dienas. Per Mindaugines – taip pat. Vieną kartą, pamenu, labai pliaupė lietus, tad ant piliakalnio buvome aš, seniūnas, keturi bedarbiai ir keli mano mokiniai. Lietus greitai užgesino ir laužą”, – juokėsi V.Mičiulienė.
Pasak pašnekovės, valstybinių švenčių minėjimas ir buvimas kartu visų pirma yra bendrystė: „Bendrystė yra jau pats lipimas ant piliakalnio. Aš net savo neregį tėvą kartu veduosi. Po „Tautiškos giesmės“ paprastai dar bendraujame, dainuojame dainas. Aš čia pajuntu bendrystę“.
Pagyvėjimą jaučia ir prekybininkai
Tai, kad valstybinės šventės išties tampa populiarios ir žmonės jas švenčia neraginami, sako pastebintys ir prekybininkai.
„Ne tik prieš Jonines, tačiau ir prieš Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną jau kelis pastaruosius metus būna daugiau žmonių. Jie perka kepimo groteles, vaisius, daržoves, dešreles, kitas prekes lauko iškylai.
Žinoma, nereiktų pamiršti, kad šiais metais Valstybės diena tampa ilguoju savaitgaliu, tačiau tokia tendencija pastebima jau ne pirmus metus. Matyt, svarbu ir tai, kad Valstybės diena yra vasarą, todėl minėti ją žmonės renkasi gamtoje. Tam iš anksto ruošiasi ir prekybininkai, o šios savaitės pabaigoje pastebimas didesnis pirkėjų srautas”, – sakė Kaune esančio prekybos miestelio „Urmas“ marketingo skyriaus vadovas Jonas Plenta.
Prekybininkai teigia, kad valstybinių švenčių minėjimas tampa vis populiaresnis ir besikeičiant kartoms – įvairias valstybines šventes švenčia gerokai daugiau jaunų žmonių.
Sociologas: žmonės tapatinasi su valstybe
Tuo tarpu sociologas Liutauras Kraniauskas sako, kad žmonių požiūrį į valstybines šventes reiktų vertinti dvejopai.
„Tokias šventes, ypatingai valstybines, kada pradeda burtis žmonės, sieju su tam tikromis bendruomeniškumo apraiškomis. Iš dalies šventėse žmonėms yra reikalingas bendruomeniškumo patvirtinimas – kai tu ieškai tam tikros bendruomenės ir yra savotiškas jos ilgesys.
Tai yra ritualinės formos, kai į vieną vietą tam tikru laiku renkasi žmonės, taip patvirtindami savo bendruomeniškumą. Jis, žinoma, ne visada saistomas su valstybinėmis šventėmis, nes yra ir kitų formų”, – sakė L.Kraniauskas.
Sociologas pastebi, kad šventės nėra spontaniškos, o dalyvavimas jose – išsiugdomas. Pasak L. Kraniausko, himno giedojimo akciją turi beveik 10 metų istoriją, o žmonės prie šios akcijos įprato.
„Dar vienas svarbus lūžis, vykstantis mūsų sąmonėje, tai stiprėjantis tapatinimasis su valstybe. Ilgą laiką valstybė buvo traktuojama kaip valdžia, kuri priklauso kitiems. Dabar matome, kad pilietinė bendruomenė ir įvairios iniciatyvos skatina pilietiškumą, žmonės pradeda tapatintis su valstybe, dėl to valstybinės šventės įgijo kitokį atspalvį“, – kalbėjo L. Kraniauskas.
Tačiau sociologas sako, kad žvelgti į valstybinių švenčių minėjimą kaip į didelį visuomenės pilietiškumo augimą taip pat nereiktų.
„Valstybingumas, tapatinimasis su valstybe yra tik proginis elementas – bandydamas pasakyti, kad tu esi aktyvus pilietis, gali ieškoti įvairių formų pilietiškumo išraiškų, bet dažniausiai patenki tarsi į pramogos, laisvalaikio sferą. Bet kas nutinka su tavimi, kai šventė pasibaigia ir kiek tavo pilietiškumas išlieka aktualus?“, – sakė L. Kraniauskas.
