Iš pradžių misija tradiciškai buvo planuota į Rusiją, bet Maskva atsisakė išduoti vizas.
Liepos pradžioje akcijos organizatorius pasiekė nemaloni žinia – Rusijos ambasada Lietuvoje pranešė, kad misija į Rusiją įleista nebus. Jie savo sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuva įšaldė derybas dėl tarpvyriausybinio susitarimo, kurio būtų reglamentuotas karių ir civilių aukų kapų ir monumentų tvarkymas.
Tačiau misijos organizatoriai jau sukrautų 24 dalyvių kuprinių iškrauti nenorėjo, todėl ir pasirinko planą „B“ – jau minėtą Kazachstaną. Tik paskelbus misijos kryptį, LRT radijui projekto „Misija Sibiras“ vadovė Raminta Kėželytė sakė, kad iniciatyvos idėja ir neturi apsiriboti tik Sibiru.
Misijos metu buvo siekiama atstatyti paminklinius atminimo ženklus, rasti lietuvių kapus bendrose miestų kapinėse, rasti Kazachstane tebegyvenančius lietuvius ar jų palikuonis, su jais pasikalbėti.
Iš Kazachstano sekmadienį grįžo lietuvių tremties ir kalinimo vietas lankančio projekto „Misija Sibiras“ komanda.
Lėktuvas su 24 ekspedicijos dalyviais Vilniuje nusileido sekmadienį, prieš vidurdienį, juos oro uoste su gėlėmis, Lietuvos vėliavos spalvų balionais pasitiko daugiau nei pusšimtis artimųjų, bičiulių.
Kaip vieną didžiausių iššūkių kaitrai Kazachstane ruošęsi jaunuoliai įvardijo tai, jog didesnę ekspedicijos dalį gausiai lijo, temperatūra dažnai nukrisdavo iki 10 laipsnių šilumos.
„Stovėti priešais kryžių, pastatytą savo pačių rankomis, giedoti Lietuvos himną, Tautišką giesmę yra neapsakomas jausmas. Tai – tokia didžiulė jėga!“, – BNS sakė vienas misijos dalyvių, 18-metis moksleivis Domas Zenkevičius.
Jis teigė, kad permainingos gamtinės sąlygos leido pajusti bent kruopelę to, ką vadinamojoje „Pragaro žemėje“ išgyveno Lietuvos politiniai kaliniai.
Anot 27-erių komunikacijos specialistės Agnės Goldbergaitės, didžiausias įspūdis buvo apleistose kapinėse rasti pirmąjį lietuviškąjį kapą.
„Tiek fiziškai, tiek emociškai daug visko įgyvendinta, bet sunkiausia, turbūt, buvo oro sąlygos, nesibaigiančios, didžiulės apleistos kapavietės. Jei per valandą aptinki bent vieną lietuvio kapavietę, tai tampa didžiausia dovana. Ir per lietų, ir per karščius, naktimis kalėme kryžius, buvo daug komandinio darbo“, – BNS sakė mergina.
Misijos dalyviai netrukus keliaus į Prezidentūrą, kur juos priims šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.
Iš pradžių misija tradiciškai buvo planuota į Rusiją, bet Maskva atsisakė išduoti vizas, todėl ekspedicija pasirinko vykti į Kazachstano Karagandos regioną, kur buvo kalinami Lietuvos politiniai kaliniai.
Misijos dalyviai per dešimt dienų iš viso mikroautobusais, traukiniais ir pėsčiomis nukeliavo apie 3 tūkst. kilometrų Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo regionuose, inventorizavo 16, sutvarkė 200 kapinių, pastatė 6 kryžius, aukščiausias jų – beveik 5 metrų.
Pasak organizatorių, ši ekspedicija skiriasi nuo tų, kurios vyksta Sibire, nes Kazachstane žmonės patyrė ne tremtį, o kalinimus. Jie dirbo lageriuose, todėl čia išlikę daugiausia masinės kapavietės, o ne atskiros lietuvių kapinaitės.
Buvusioje Kazachijos sovietinėje respublikoje veikė kelios dešimtys lagerių, juose kalinti apie 20 tūkst. politinių kalinių iš Lietuvos. Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija.
Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per sovietų okupaciją iš Lietuvos į tremtį ir lagerius ištremta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.
