Vietoj benamystės ir ligoninių – gyvenimas apsaugotame būste

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis primena, kad apie apsaugoto būsto programą mūsų šalyje pradėta kalbėti dar 2012 metais, tačiau finansavimas skirtas tik šiais metais. „Apsaugotas būstas – puiki apgyvendinimo alternatyva psichikos negalią turintiems žmonėms, kurie negali gyventi visai savarankiškai, bet to siekia. Skandinavijos šalyse dar praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį suvokta, kad geriausių socialinės reabilitacijos rezultatų galima pasiekti tada, kai ne valstybė primeta tam tikrus savarankiško gyvenimo modelius, o psichikos negalią turintys žmonės juos renkasi patys. Užsienio šalyse daug metų ieškota įvairių alternatyvų psichikos ar intelekto negalią turintiems žmonėms, kad jie galėtų kuo labiau integruotis į visuomenę, turėtų didesnes galimybes įsitvirtinti. Mums liko tik pasinaudoti sukaupta patirtimi“, – teigia V. Nikžentaitis.

Jo teigimu, ši programa, dar vadinama „pakelės namais“, yra tęstinė. „Užsienyje apsaugotame būste apgyvendinami iš gydymo įstaigų išėję žmonės, tie, kurie nebegali ar nebenori gyventi su artimaisiais arba dėl įvairių priežasčių neturi nuosavo būsto. Butai įprastai išnuomojami dvejiems ar trejiems metams, per šį laikotarpį žmones stengiamasi sugrąžinti į bendruomenę“, – aiškina bendrijos vadovas ir priduria, kad pagrindinė apsaugotame būste teikiama specialistų pagalba – atvejo vadyba. Atvejo vadybininkas gelbsti, jei žmogui kyla problemų su sveikata, jis padeda tvarkytis buityje ir panašiai. Be to, atvejo vadybininkas ieško galimybių žmonėms įsidarbinti ar grįžti į šeimą, padeda susirasti būstą, kur žmogus galėtų apsigyventi pasibaigus apsaugoto būsto programai.

V. Nikžentaitis pabrėžia, kad įgyvendinant panašias iniciatyvas būtina glaudžiai bendradarbiauti su savivaldybėmis. Svarbu, kad pasibaigus programai žmogus neišeitų į niekur, kad jam ir toliau būtų teikiamos įvairios bendruomeninės paslaugos. „Nors apsaugoto būsto idėja atsivežta iš Vakarų Europos, mūsų bendrija daug prisidėjo prie to, kad šis modelis būtų pritaikytas Lietuvos aplinkybėms. Be abejo, panašias iniciatyvas šalyje derėjo pradėti anksčiau – deinstitucionalizacija tėra tuščias žodis, jei iš globos įstaigų išeinantiems žmonėms nepasiūlomos tinkamos alternatyvos. Tačiau geriau vėliau negu niekada“, – sako bendrijos vadovas.

Pasak jo, šiuo metu psichikos ar intelekto negalią turintiems žmonėms jau pradėtos teikti atokvėpio, asmeninio asistento paslaugos, įgyvendinama ir apsaugoto būsto programa. „Taigi jau galima kalbėti apie tas bendruomenines paslaugas, kurios apibrėžiamos ir Europos Sąjungos direktyvose, jų tikslas – suteikti žmogui daugiau lygių galimybių, kad jis pats galėtų priimti sprendimus ir tvarkyti savo gyvenimą“, – teigia V. Nikžentaitis.

Bendrijos vadovas sako, kad apsaugoto būsto programos nauda matyti jau dabar, nors apgyvendinimo paslaugos teikiamos vos porą mėnesių. „Žmonės pradeda savarankiškai kurti gyvenimą, pasijunta visaverčiai, sveiksta. Be to, paslaugos, teikiamos nedidelei grupei, kur kas labiau pritaikytos konkrečiam atvejui, jos – nenuasmenintos, kaip dažnai būna didelėse globos įstaigose, kur gyvena šimtai žmonių ir dirba daug darbuotojų.“

V. Nikžentaitis pabrėžia, kad per trumpą laikotarpį panašios paslaugos valstybei kainuoja brangiau. Bet, pasak jo, derėtų įvertinti ir ilgalaikius rezultatus. „Jei žmogui laiku suteikiama tinkama pagalba, jei ji – individuali ir personalizuota, jis gali greičiau grįžti į bendruomenę ir tapti visaverčiu jos nariu. Tik gaudamas tinkamas paslaugas psichikos negalią turintis žmogus galės gyventi savarankiškai, dirbti ir užsidirbti, – pabrėžia V. Nikžentaitis ir priduria, kad apsaugoto būsto programą teko adaptuoti Lietuvos sąlygoms. – Iki šiol žinojome apie skirtingose šalyse taikomus apsaugoto būsto paslaugos modelius, tačiau tai, kaip ji veiks Lietuvoje, galėjome sužinoti tik pradėję teikti bandomąją paslaugą.“

Apsaugoto būsto programos atvejo vadybininkė Jurgita Gračiovienė primena, kad Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija laimėjo konkursą teikti apsaugoto būsto paslaugą dvidešimčiai mėnesių. Du mėnesius truko pasirengimo procesas, šešiolika mėnesių bus teikiama paslauga ir dar du mėnesiai skirti ataskaitoms parengti. Bendrija apsaugoto būsto programą įgyvendina ne tik sostinėje, bet ir Tauragės ir Utenos regionuose. Vilniuje atskiruose būstuose apgyvendinti aštuoni žmonės, Tauragėje ir Utenoje – po keturis. Sostinėje paslaugas teikia dvi atvejo vadybininkės, regionuose – po vieną. J. Gračiovienė pabrėžia, kad specialistų teikiama pagalba apsaugoto būsto gyventojams yra minimali. „Padedame tvarkytis buityje, gaminti maistą, konsultuojame, prireikus palydime pas medikus ar kitas įstaigas“, – vardija J. Gračiovienė.

Pasak jos, surinkti žmones, norinčius apsigyventi apsaugotame būste, nebuvo sudėtinga. Pagrindiniai projekte numatyti reikalavimai – žmogus turėtų būti nuo 18 iki 65 metų, turėti psichikos negalią, neturėti savo būsto, jam turėtų būti reikalinga minimali socialinė, kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymo pagalba. „Žmonės, apgyvendinti apsaugotame būste, labai įvairūs: gyvena šeima su vaiku, abu tėvai turi negalią, taip pat moteris, auginanti nepilnametį vaiką. Keletas žmonių atkeliavę iš globos namų, kai kurie – neturėję gyvenamosios vietos, dar kiti iš šeimų, kur jais buvo perdėtai rūpinamasi“, – pasakoja atvejo vadybininkė. Pasak jos, parenkant apsaugoto būsto gyventojus susidurta ir su artimųjų pasipriešinimu: „Teko daug bendrauti ne tik su neįgaliaisiais, bet ir su jų šeimos nariais. Nors kai kurie žmonės šios paslaugos labai norėjo, tačiau pakluso artimųjų valiai ir liko gyventi šeimose.“

J. Gračiovienė sako, kad priešiškos nuostatos nebuvo didžiausia problema – sudėtingiausia buvo rasti nuomojamus butus. „Visiems būstų šeimininkams buvo įdomu, kas juose apsigyvens. Kai pasakydavai, kad negalią turintis žmogus, iš karto sulaukdavai klausimo „kokią negalią?“. Paaiškinus, kad negalia – psichikos, dažnas buto šeimininkas išsyk pasakydavo „ne“, kiti mandagiai atsakydavo, jog pagalvos, pasitars su šeima. Vis dėlto vėliau jie tiesiog neatsiliepdavo ar atsisakydavo nuomoti būstą. Dažnas nuomotojas pageidaudavo pamatyti žmones, kurie apsigyvens jų būste, klausinėjo, ar nuomininkai nepridarys nieko bloga, dalijosi skaudžia patirtimi su ankstesniais nuomininkais. Baiminosi, kad psichikos neįgalieji problemų pridarys dar daugiau“, – pasakoja J. Gračiovienė.

Specialistė neslepia, kad apsaugoto būsto programos vykdytojams teko apžiūrėti daugybę būstų, daug bendrauti su šeimininkais. „Norėtųsi padėkoti tiems, kurie vis dėlto išdrįso išnuomoti savo būstus. Kol kas su jais puikiai bendraujame, jie neturi jokių nusiskundimų. Dažną nuramindavo pažadas, kad tuose būstuose nuolat lankysis darbuotojai, kurie prižiūrės gyventojus. Štai vienas nuomotojas net panoro gauti daugiau informacijos apie mūsų įstaigą, atėjo į bendriją, apžiūrėjo, kaip čia dirbama su žmonėmis, kaip atrodo neįgalieji, kurie lankosi užimtumo centre. Galų gale butą sutiko išnuomoti“, – patirtimi dalijasi J. Gračiovienė ir priduria, kad visi būstai išnuomoti rinkos kainomis, su visais šeimininkais pasirašytos nuomos sutartys.

Atvejo vadybininkė sako, kad daugiausia paslaugų reikia žmonėms, sugrįžusiems iš globos įstaigų ar savo namų, kur gyveno su artimaisiais. Jie neturi savarankiško gyvenimo įgūdžių. „Tokiems žmonėms reikalinga pagalba tiek apsiperkant, tiek gaminant maistą, tvarkantis buityje ar sprendžiant finansinius klausimus. Padedame jiems bet kuriuo metu. Mūsų gyventojų istorijos – skaudžios. Kai kurie netekę būsto po skyrybų, kiti – praradę dėl ligos ar nepavykusio verslo. Didelė problema – greitieji kreditai, kuriuos tenka mokėti iš nedidelių gaunamų išmokų, todėl be pagalbos jie negalėtų gyventi savarankiškai“, – pasakoja J. Gračiovienė.

Sostinėje išnuomotuose būstuose apsigyvenę žmonės džiaugiasi galimybe pasijusti savarankiški. „Net trejus metus praleidau psichiatrijos ligoninėse. Galimybė apsigyventi apsaugotame būste man buvo didelis žingsnis į priekį. Turiu aukštąjį išsilavinimą, labai norėčiau susirasti darbą. Atvejo vadybininkė Jurgita daug padeda, jau buvau viename darbo pokalbyje. Tikiuosi, įsidarbinti pavyks. Kol kas lankausi užimtumo centre, taip pat sportuoju, lankau draugus“, – pasakoja Irmantas.

Vyras džiaugiasi, kad gyvenimo sąlygos išnuomotame bute geros, aplinka graži, o darbuotojų pagalba vertinga. „Jurgita padėjo užsiregistruoti seniūnijoje, sutarti dėl galimybės apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose, kai pasibaigs apsaugoto būsto programa. Be abejo, šešiolika mėnesių – tiek truks projektas – pernelyg trumpas laikas, kad galėtum visiškai atsistoti ant kojų, tačiau apsaugoto būsto programa tikrai padės pasijusti savarankiškesniam, tvirtesniam“, – sako Irmantas.

Kita sostinės apsaugoto būsto gyventoja Gražina neslepia iki šiol buvusi benamė. Moteris turi ne tik psichikos, bet ir fizinę negalią. „Jau keletą metų negaliu dirbti, viena mano kūno pusė paralyžiuota. Man nustatytas vos 25 proc. darbingumas, viena išgyventi negalėčiau. Darbo rasti niekaip nepavyksta“, – skundžiasi moteris.

Galimybę apsigyventi apsaugotame būste Gražina vertina kaip tikrą išsigelbėjimą ir stebuklą. „Kol dar galėjau dirbti ir uždirbdavau, nuomojausi bent šiokį tokį butą. Tačiau mano gaunamas atlyginimas niekada nesiekė daugiau kaip 200 eurų, tad galite įsivaizduoti, kaip atrodė mano nuomojami būstai. Likusi be darbo visai nebeturėjau kur eiti. Laimė, Dievas išklausė mano maldas, sužinojau apie apsaugoto būsto programą ir gavau galimybę jame apsigyventi“, – sako Gražina.

Pasak moters, jai padeda ne tik atvejo vadybininkė, bet ir kitos pagalbą teikiančios organizacijos. „Tokie kaip aš be aplinkinių pagalbos tiesiog neišgyventų. Laimė, yra gerų žmonių, jei jų nebūtų, mes neturėtume galimybės išlikti“, – teigia moteris. Šiuo metu ji laukia eilėje gauti socialinį būstą, tačiau pasiguodžia, kad net ir būstui gauti be eilės susidariusios didžiulės eilės. „Gali būti, kad ta eilė ateis ir po dešimties ar penkiolikos metų. Puiku, kad pavyko apsigyventi apsaugotame būste. Man tai – bent laikina išeitis, galimybė pasijusti ramiau ir saugiau“, – pabrėžia Gražina.