Juodas garuojantis marmalas ir pilkos trinkelės užkloja Gedimino miestą, o jo valdovas giriasi, jog užsiaugino finansinius raumenis ir dabar sostinės tvarkymą gali perkelti į kitą lygį – imtis ne tik būtiniausių darbų, bet ir sugrąžinti Vilnių ten, kur apie grožį seniai nebuvo kalbama.
Štai po savivaldybės sparnu besišildančios įmonės „Grinda“ darbininkai pradėjo lupti raudono granito plokštes Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prieigose. Kaip įprasta R.Šimašiaus komandai, visi darbai atliekami be rekonstrukcijos projektų. Esą tai tik remontas.
O kai darbus paslepi po žodžiu „remontas“, gali ne tik juos paprasčiau atlikti, bet ir medžiagas paprastesnes naudoti, jei nepasakytum – prastesnes.
Todėl vietoj raudono granito plokščių prie teatro bus R.Šimašiaus pamėgtas betonas. Rausvo betono plytos.
Visai nesvarbu, kad po kelerių metų bus skelbiamas šios aikštės pertvarkymo konkursas. Vėl viskas bus pertvarkyta iš naujo.
Tai ne vienintelė vieta, kur perkloti, pertvarkyti ar dar kaip nors „per-“ teks jau artimiausiu metu. Lūžta ką tiki asfaltuotų gatvių kraštai, trupa šaligatviai, dviračių takai, suremontuotų gatvių lopuose atsiveria naujos duobės.
Bet merui reikia dar daugiau betono ir asfalto. Tad juo užlieja net istorinį Totorių gatvės grindinį. Esą tai tik remontas, todėl nieko tokio.
Paaiškinti, kodėl savivaldybė neberengia projektų, kaip buvo įprasta anksčiau, labai paprasta. Kai jų nėra, nebereikia rengti darbų viešųjų pirkimų konkursų. Niekas jų rezultatų negali apskųsti teismui. Tik gaila, kad kitąmet vyks savivaldos rinkimai, tad karštakošiški darbai tikriausiai nutrūks. Todėl verkiant reikia spėti ant Vilniaus išpilti kuo daugiau betono ir asfalto.