Kaip tai panaudoti – jau liežuvio miklumo reikalas. Propagandiškai nepėsčia Rusija tai ir daro. Užaugę vaikai nebus tokia „pakišta“ situacija patenkinti. Jei kultūrinių mainų akcijos vyktų visuomeninių organizacijų lygiu, dviprasmiškoms interpretacijoms būtų kur kas mažiau pagrindo.
Kita vertus, A.Klišonio argumentai LRT radijo laidoje šia tema buvo svaresni už „ekspertų“. Vienais atvejais Lietuvos dalyvavimą (mene, sporte, ekonomikoje) vertiname teigiamai arba neutraliai, kitais, tokiais kaip Plungės savivaldybės akcija, pabrėžtinai neigiamai.
Gana taikliai šią situaciją apibūdino E.Gentvilas, Liberalų sąjūdžio, kuriam priklauso ir A.Klišonis, vadovas: į vienus atvejus žiūrime pro pirštus, o kitus sureikšminame.
Beje, ir pati diskusija nepasižymėjo demokratiškumu. A.Klišoniui pateikti savo požiūrį leista tik keliais sakiniais, o „ekspertai“ jau nedalyvaujant pokalbyje merui sumalė jį į miltus. Žinoma, sumalti šiais laikais nesunku, bet kaip vertinti kitus „bendravimus“ su Rusija, taip ir nebuvo atsakyta. Ar visiems taikyti vienodus kriterijus, ar pasmerkimas arba pateisinimas priklausys nuo žmonių, kviečiamų į diskusijų laidas?
O kurie santykiai su Rusija yra teigiami, kurie smerktini? Tai – ne ironiškas klausimas. Prieš dešimtmetį diplomatinėje zonoje visada buvo klausiama: kokie jūsų santykiai su Baltarusija?
Atsakymas paprastas – parlamento rinkimų nepripažįstame, bendraujame vyriausybių lygiu. Prekiaujame. Baltarusijos tranzitas mums naudingas.
O su Rusija? Išskyrus strateginius ir saugumo klausimus, buvo sakoma, kad jokių didesnių apribojimų nėra. Daug kas priklauso nuo verslininkų iniciatyvos. Laikai pasikeitė, todėl santykiuose su problemiškais kaimynais tenka numatyti aiškesnius bendravimo kriterijus. Tokie lyg ir yra, bet abejoju, ar visuomenė vienodai juos supranta.
Sprendžiant iš Lietuvos užsienio reikalų ministro kalbų, teigiami yra ekonominiai santykiai su Rusija. Regis, prieš metus buvo sakoma, kad, nepaisant Vakarų sankcijų Maskvai ir atvirkščiai, Lietuvos prekyba su Rusija nuolat auga.
Atvirai tariant, keista tendencija. Kitose valstybėse, kurios yra dviejų pusių sankcijų zonoje, prekybos apimtis su Rusija mažėja. Ar Lietuvos valdžia meluoja savo gyventojams, ar veikia daugumai visuomenės nežinomi mechanizmai?
Sankt Peterburge rusai surengė didžiulį ekonominį forumą. Iš Lietuvos dalyvavo daug „startuperių“. Bet mūsų žiniasklaidoje neteko apie tai girdėti.
Lietuvoje pasirenkami išskirtiniai su Rusija prekybos atvejai – pavyzdžiui, trąšos vieno žymaus politiko ūkiui. Kuo tai skiriasi nuo kitų „prekiavimų“? Peržvelgus visą ekonominių santykių su Rusija panoramą, tarp jų ir labai keistai dabartinėje „geopolitikoje“ atrodančių, bemat kiltų klausimas: kodėl taip aršiai puolame Plungės ar panašias iniciatyvas?
Blogai ar gerai, kad Lietuvos menininkai dalyvauja Rusijos kultūroje? Mano požiūriu – gerai. Yra gydytojai be sienų, yra ir menas, kertantis sienas.
Jungiamoji grandis tarp skirtingo politinio režimo valstybių – pilietinė visuomenė. Ji formuojasi už oficiozo ribų ir su laisvąja spauda kuria laisvos minties ir veikimo zoną.
Vakarų valstybių pilietinės visuomenės įvairiais kanalais darė ne mažesnį poveikį buvusios Sovietų Sąjungos žmonėms negu dažnai vinguriuojančios ar netgi pataikaujančios valdžios.
Žinoma, Lietuvoje pilietinė visuomenė, nors ir lėtai, vis tiek formuojasi greičiau nei Rusijoje.
Kultūrinės visuomeninės organizacijos Lietuvoje, turinčios intencijų ir noro bendrauti su analogiškomis Rusijoje ar Baltarusijoje, gali atlikti, neatsiklausdamos savo Užsienio reikalų ministerijos ar specialiųjų tarnybų, pozityvų vaidmenį civilizacijos labui.
Politikoje vyrauja susitarimai ir ne taip jau retai – žmonėms virš galvų. Pilietinės visuomenės bendrauja atvirai ir geranoriškai. Ne į viską reikia žiūrėti pro padidintos baimės akinius, nors ten, kur dalyvauja vaikai, šiais laikais, aišku, reikia būti atsargiems.
Plungės mero veiksmuose neįžvelgiu grėsmės Lietuvai, tiesa, ir „ekspertai“ nenusipelno pašaipaus komentaro ar įvertinimo, kad Lietuvoje kuriasi ideologinės priežiūros „troikės“.
Merui prikišama, kad, gavęs pylos už beveik tą patį sprendimą pernai, vėl pakartojo šiemet. Akivaizdus žemaitiško užsispyrimo pavyzdys. Jeigu žemaitis mano, kad nieko blogo nedaro, jokie barimai ar tam skirtos radijo laidos jo nuomonės nepakeis.
Pagaliau kelių apžvalgininkų ar „ekspertų“ kritiškas kalbėjimas yra jų pačių asmeninė nuomonė, kurios nebūtina paisyti. Pritarčiau M.Laurinavičiaus siūlymui ideologinio pobūdžio kolizijas spręsti viešomis diskusijomis. O tokių Lietuvoje kaip tik ir stokojama.
Jei Plungės meras būtų kviečiamas į viešus pokalbius apie Vilniaus ir Maskvos santykius, o ne egzaminuojamas, ką jis žino apie „Naktinius vilkus“, rezultatai būtų kitokie.
Ir visuomenei būtų naudinga sužinoti, kokia yra reali, faktinė Lietuvos ir Rusijos santykių situacija. Kokia jų perspektyva? Negi panaši į tą dvieilį, kurį sovietmečiu girdėjau vienoje kavinėje: „Ryšys dar buvo, bet jau trūko oro.“
