Mažai naudotas, ekonomiškas dyzelinis variklis, tamsiai mėlynos spalvos, geros techninės būklės, neskendęs, vieno šeimininko, naujos vasarinės padangos ir žieminių padangų komplektas – dovanų! Automobilio privalumų sąrašą galima papildyti įrašu, kad juo važinėjo Kauno meras V.Matijošaitis.
Galbūt kai kam pastaroji žinia nebus privalumas, tačiau bent jau nekils abejonių dėl tinkamos automobilio priežiūros. V.Matijošaitis tikrai nuoširdžiai rūpinasi visa savo automobilių kolekcija.
Kodėl jis turėtų pardavinėti tik pernai pirktą prašmatnų „Porsche“, kuriam išleido apie 170 tūkst. eurų? Nes negalės atvažiuoti net iki miesto savivaldybės pastato Kauno centre, jeigu Aplinkos ministerijos veikėjų sukurpti pasiūlymai taršai mažinti pavirs tikrove.
Juose penkiems didiesiems šalies miestams siūloma nuo 2020-ųjų nustatyti apribojimus automobiliams, kurių ratus suka dyzelinis variklis. Siūloma drausti tokių automobilių eismą miestuose ar jų dalyse. Mainais siūloma finansinė parama, kurią galbūt bus galima išleisti eismo pertvarkymo reikmėms.
Nors po atostogų į darbą grįžęs premjeras S.Skvernelis suskubo raminti vairuotojus, kad siūlomas taršos mažinimo priemonių paketas yra tik Aplinkos ministerijos nuomonė, tiek kauniečiams, tiek kitų didžiųjų miestų gyventojams nereikėtų nusiraminti.
Kai kurie Europos miestai jau taiko apribojimus dyzelinu varomiems automobiliams ir skatina sėsti prie elektromobilio vairo. Kita vertus, ar tai būtų logiška naujovė Lietuvoje, kur vidutinis automobilių amžius siekia 15 metų?
Didelis pasiekimas būtų sumažinti šį skaičių perpus – ir miestų oras taptų švaresnis, ir daugiabučių kiemuose telkšotų mažiau tepalų balų po senoliais „Opel“ ir „Volkswagen“.
Abejoti draudimo veiksmingumu verčia ne tik milžiniškas gyventojų pajamų skirtumas, miestų užterštumo lygis, transporto infrastruktūros būklė, bet ir objektyvios aplinkybės, kurios tokį draudimą gali paversti absurdo teatru. Nebūtinai viskas, kas daroma Vakarų Europoje, tinka Lietuvos miestams.
Patyrinėkime nuosaikesnį variantą – dyzelinu varomų automobilių eismas bus uždraustas tik centrinėje Kauno dalyje.
Ką daryti iš kitų miestų į „Žalgirio“ areną atvykusiems krepšinio aistruoliams arba muzikos mėgėjams? Jiems tektų automobilį palikti kur nors Garliavoje, Ateities plente arba prekybos centro „Mega“ pašonėje, nes arčiau centro tiesiog nebus vietos.
Susiruošusiems dalyvauti artimųjų santuokos ceremonijoje arba net pavėžinti jaunavedžius pažadėjusiems vairuotojams taip pat reikėtų neatsipalaiduoti – dyzelinu varomu automobiliu į Rotušės aikštę įvažiuoti bus nevalia.
Ką daryti su maršrutiniais miesto ir tarpmiestiniais autobusais, važiuojančiais į Kauno centre iškilusią naują stotį?
Maršrutiniams autobusams galima padaryti išimtį, kaip tai daroma Vakarų Europos šalyse, tačiau negalima užmiršti pagrindinio tikslo – mažinti aplinkos taršą. Pažvelgus, kokius dūmus leidžia iš provincijos atvykę autobusai, kopdami Parodos gatvės įkalne, nejučia kyla noras prisidengti burną ir nosį, o greta tokios ekologinės bombos stabtelėjusio kabrioleto vairuotoją galima tik užjausti.
Šie transporto veteranai turbūt išmeta į aplinką daugiau kenksmingų medžiagų negu tūkstantis dyzelinių automobilių kartu sudėjus. Galbūt į tokius aplinkos teršėjus ir reikėtų pirmiausia nukreipti ginklus.
Nors valdantieji valstiečiai garsėja noru problemas spręsti draudimais, lieka viltis, kad Aplinkos ministerijos užmojai nebus prievartinės priemonės ir Kauno valdžia nepatvirtins su sveika nuovoka smarkiai prasilenkiančių apribojimų.
Kaunas puikiai naudoja seniai išbandytą priemonę mažinti transporto priemonių srautą mieste – tai automobilių stovėjimo apmokestinimas.
Į apmokestinamų gatvių sąrašą įtraukus didelę Karaliaus Mindaugo prospekto atkarpą, centre beveik neliko erdvių, kuriose toks mokestis nebūtų renkamas, o tarifų dydžiu Kaunas baigia susilyginti su kitais Europos miestais.
Jeigu miesto valdžia dar sugebėtų kauniečiams pasiūlyti patrauklų visuomeninį transportą, garažuose kasdien liktų daug tiek dyzelinu, tiek benzinu varomų automobilių.
„Laikinoji sostinė“
