Taip šią savaitę Lietuvos sostinė ėmė gundyti jos vis dar neatradusius užsienio turistus Londone ir Berlyne. Dar net neprasidėjusi reklamos kampanija sulaukė milžiniško dėmesio tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje.
Į žinutę, siunčiamą iš Vilniaus, pasaulis bent kol kas, atrodo, reaguoja labiau palankiai ar neutraliai. Arba iš viso nereaguoja.
O patys lietuviai, kaip visada, pasidalijo į stovyklas – vieni krykštauja, kad pagaliau sukurta kažkas originalaus, kiti piktinasi, kad Vilnius reklamuojamas kaip nauja sekso industrijos kryptis.
Ypač daug diskusijų kilo, ar dera tokių prieštaringų minčių keliančią reklamos kampaniją pradėti prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą. Lietuvos katalikų dvasininkai, kaip ir buvo galima tikėtis, suraukė nosį, nors pats Šventasis Tėvas, ko gero, tik smagiai pasijuoktų iš netikėtai skaistumo pančius nusimetusių lietuvių išmonės. Juk šis popiežius nevengia naujovių ir gana drąsiai laužo taisykles.
Negana to, jau beveik taisykle tapo Pranciškaus nuklydimai nuo kruopščiai iš anksto sudėliojamos darbotvarkės per jo vizitus.
Šiomis dienomis buvo pasigirdę ir tokių pašmaikštavimų: o kas, jei po Vilnių vežiojamas popiežius ims ir paprašys parodyti, kur tas G taškas?
Bet dėl naujos Vilniaus reklamos Lietuvoje daug kam nejuokinga. Konservatyviau nusiteikusiems tautiečiams ir net kai kuriems save liberalais laikantiems politikams ji atrodo neskoninga, vulgari, kelianti daugiau asociacijų su seksu, nei norėtųsi.
Pastarųjų pusėn stojo ir Vyriausybės kancleris, sostinės valdžios maldavęs turizmo skatinimo kampaniją nukelti po popiežiaus vizito. Kiti valdžios vyrai ir moterys, kukliai nudelbdami akis, stengėsi susilaikyti nuo aiškesnės pozicijos šia visomis prasmėmis jautria tema.
Natūralu, kad politikai, kaip ir dauguma mūsų visuomenės, bijo išsišokti. O studentų sukurta Vilniaus reklamos idėja būtent tokia ir yra. Akivaizdu, kad ji išsiskiria iš kitų jau buvusių, tiesą sakant, ne itin pavykusių, sostinės reklamų.
Ar šįkart Vilniaus, kaip G taško, pristatymas užsienio turistams pasieks trokštamą tikslą? Čia – jau kitas klausimas.
Tačiau daugelis pripažįsta, kad pasirinktas šūkis patraukia dėmesį, ypač jaunų žmonių, kurių neveikia įprasta reklama. Į tokius esą ir orientuota ryški bei intriguojanti kampanija.
Bet koks turinys slypi už patrauklių šūkių? Ar viską metę ir į Vilnių atlėkę užsieniečiai atras ir patirs tuos malonumus, kuriais buvo viliojami? Ar jie nenusivils tikrove? Ar apskritai Vilnius yra toks, kokiu bando dėtis?
Kol, tikėkimės, gausūs užsieniečių būriai Vilniuje galbūt ieškos atsakymų į šiuos klausimus, lietuviai galės pasinerti į kitų jautrių taškų paieškas, pavyzdžiui, toliau spėlioti apie būsimus kandidatus į prezidentus.
Skirtingai nei naujoje Vilniaus reklamoje, pagrindiniai pretendentai į postą jau lyg ir atrasti, tačiau, koks nusivylimas, – orgazmas šių atradimų nelydėjo. Net patys galimi rinkimų favoritai vis dar tyli kaip sugedę radijo taškai.
Išankstinės visuomenės apklausos rodo, kad pagrindinė kova prezidento rinkimuose turėtų vykti tarp Kauno mero V.Matijošaičio, finansų specialisto G.Nausėdos, premjero S.Skvernelio ir buvusio diplomato V.Ušacko.
Bet nė vienas jų oficialiai dar nepatvirtino, ar dalyvaus rinkimuose. G.Nausėda ir V.Ušackas žada apsispręsti rudenį, tiesa, iš gausiai pradėtų dalyti interviu galima spėti, kad ir vienam, ir kitam nesvetimos prezidentinės ambicijos.
Tuo metu vis dar sunku atsakyti, kokių ambicijų turi populiarusis Kauno meras.
V.Matijošaitis flirtuoja su publika, bet greičiausiai tebeaugantis dėmesys jam reikalingas prieš būsimus savivaldos rinkimus.
Ko delsia S.Skvernelis? Politologas A.Krupavičius įsitikinęs, kad premjerą stabdo smuktelėję reitingai ir nežinia, koks derlius bus šio politiko pintinėje prieš rinkimus.
Populiarumo viršūnes pasiekusiam Vyriausybės vadovui pralaimėti prezidento rinkimuose, aišku, būtų daug skausmingiau nei bet kuriam kitam kandidatui, todėl jis tokį žingsnį žengs tik įsitikinęs, kad pateks bent į antrąjį turą.
Pasak A.Krupavičiaus, jeigu anksčiau beveik nebuvo abejonių dėl S.Skvernelio dalyvavimo rinkimuose, dabar tokio tikrumo nėra. Prie to esą prisideda ir prieštaringi signalai iš valstiečių stovyklos.
Vis dėlto kai kurie ženklai verčia abejoti šiomis įžvalgomis. Jei S.Skverneliui nerūpėtų šalies vadovo postas, vargu ar jis imtų teisintis, kad per pastaruosius dvejus metus pakankamai įgijo prezidentui būtinos tarptautinės patirties ir anglų kalbos žinių.
Be to, argi premjero prezidentinių ambicijų nerodo išpuolis prieš Aplinkos ministeriją, kai jos parengtas taršos mažinimo planas ir užmojai įvesti naujus automobilių mokesčius iškart buvo sumalti į miltus?
Net peršasi mintis, jog šį planą ministerija tyčia parengė tam, kad S.Skvernelis galėtų jį viešai sutaršyti ir rinkėjams triumfuodamas pranešti: neleisiu jūsų skriausti.
Dar pora tokių akcijų ar pagrūmojimų verslui nedidinti maisto kainų, ir jau bus galima artėti prie visuotinio orgazmo.
Šiuo požiūriu premjero kėdėje sėdinčio S.Skvernelio galimi varžovai – visiškai bejėgiai.
Bet norai lengvai uždirbti balsų, kaip ir vilionės be pastangų rasti G tašką, gali baigtis niekuo. Mat mokslininkai nesutaria, ar toks taškas apskritai egzistuoja, ar visos moterys jį turi.
Akivaizdu, kad pernelyg anksti dėti tašką ir dėl prezidento rinkimų favorito. Įžanginės glamonės dar tik prasideda.
Apžvalgininkas
