Ne, tai ne perkurta Renesanso genijaus Dante Aligierri poema „Pragaras“ tai kasdieniai vaizdai iš Kauno gatvių. Iš atnaujinamos Laisvės alėjos, kapitališkai remontuojamų Savanorių prospekto ir Aukštųjų Šančių, pertvarkomos Vienybės aikštės.
Atsinaujinimo ir remonto darbai Kaune įsisiūbavo visu smarkumu, niekur laisvai nei praeisi nei pravažiuosi. Bet tik paskutinis niurzglys piktintųsi dėl šių laikinų nepatogumų. Aišku, laikinumas kartais užtrunka ilgiau nei planuota, bet dingti jau nėra kur, Kaunas pakankamai iškentėjo patyčių. Dažniausiai nepelnytų, nors buvo šiek tiek ir pelnytų pašaipų.
Žinoma, didieji iššūkiai dar laukia, kai prasidės mokslo metai, ypač įsibėgėjus Savanorių prospekto remontui. Gerai, kad įrengtas naujas įvažiavimas į greitkelį Vilnius – Klaipėda Ašigalio gatve. Dalis Savanorių prospektą kimšusio transporto srauto nukreipta per Eigulius, bet keblumų pirmomis rugsėjo dienomis neišvengsime. Tai parodė anksčiau vykęs požeminių trasų remontas, Savanorių prospektas tiesiog yra tokia transporto arterija, kurią pajudinus bet kuriuo atveju problemos – neišvengiamos.
Bet jos išsprendžiamos ir anksčiau ar vėliau baigsis. Neramina kas kita. O kas gi vaikščios tomis puikiomis alėjomis, tvarkingais šaligatviais, kas važinės išlygintomis ir išplatintomis gatvėmis, mins gerai įrengtais dviračių takais, bučiuosis po kruopščiai sutvarkytų parkų medžiais.
Mieste apstu socialinės reklamos, labai patraukliai pateiktos, siūlančios darbą Kaune. Mieste ir Kauno rajone pritraukta įspūdingų investicijų, vien automobilių elektrinių dalių gamykla „Hella“ žada 2 tūkstančius darbo vietų.
Tačiau emigracijos banga (išorinės ir vidinės) nesitraukia, arba traukiasi labai lėtai.
Tad ką daryti? Neužtenka vien lygių gatvių, tiesių medžių ir pažadų apie didėsiančius atlyginimus.
Kaunui reikia naujos legendos, naujo pasakojimo. Nes senasis miesto pasakojimas buvo labai bjaurus: apie užsakomąsias žmogžudystes, muštynes, vagystes, chuliganų siautėjimus, net dienos metu Laisvės alėjoje užpuolamus studentus, Senamiestyje skustagalvių sumuštus menininkus.
Ir blogiausia, kad ilgainiui nemažai daliai kauniečių tokia legenda pradėjo atrodyti natūrali, tinkama. Net iš pažiūros protingi žmonės didžiuodavosi, kad pažįsta ar giminiuojasi su kuriuo nors iš „šeimos“. Nors toji „šeima“, visokie henytės, lurai, gogos, tebuvo banditai, prievartautojai ir vagys, primityvūs tipai kvadratinėmis fizionomijomis ir auksinėmis grandinėmis ant storų trumpų kaklų. Kauno mentalitetą tiesiog žalojo naivi kriminalinė romantika.
Paskutinis tokio mentaliteto atstovų pasakojimas Garliavos „pedofilijos“ istorija, tikėkimės, tai paskutinis tokios rūšies pasakojimas.
O koks turėtų būti naujasis pasakojimas apie Kauną? Dar nežinia. Aišku tik, kad jį turės pasakoti jaunieji kauniečiai. Jų pasakojime jau nebus eilių prie sovietinių parduotuvių, vagysčių iš prekybos bazių, ankstyvojo kapitalizmo laikų spirito kontrabandos ir tos idiotiškos kriminalinės romantikos.
Naujoji Kauno legenda gims jau ne prirūkytuose Menininkų namuose V.Putvinskio gatvėje, o sušiuolaikintos Laisvės alėjos picerijose. Naująją legendą jau pasakos nosis į mobiliuosius telefonus sukišę jaunuoliai, gurkšnojantys alaus kokteilius, o nebe poetas Gintaras Patackas, laikantis vyno taurę ir traukiantis vieną cigaretę po kitos, iš bohemos liūto virtęs senosios Laisvės alėjos akluoju Homeru – viso to galia, ilgu.
Tačiau naujasis Kauno pasakojimas jau gimsta – girdėti dar tik šnabždesiai, bet vis garsesni.
