Nors teisingiau būtų pavadinti šį amžinojo liūdesio riterį politine mumija. Kadangi skeletai spintose paprastai būna pavojingi jų kolekcininkams, o ši mumija, skirtingai nuo savo kolegės milijonus surinkusiame S.Sommerso filme, yra visiškai nepavojinga. Anoji itin aktyviai bandė prikelti kitus pikto linkinčius numirėlius, o mūsiškė netgi savęs reanimuoti be pašalinės intervencijos nesugeba.
Kartais, aišku, ir mūsiškė lepteli kažką nei į tvorą, nei į mietą.
Tai pasiūlo susigrąžinti litą, tai išreiškia paramą Katalonijos nepriklausomybei, tai vėl ima svaigti apie Baltijos šalių demilitarizavimą, bet, antra vertus, iš politinės mumijos įtaigių disertacijų niekas ir nesitiki. Džiugu, kad bent gyva, kad ką nors vapa, kad pasaulio naujienas atpasakoja, kas kad kreivai. Tai, kad mūsų gyvoji relikvija sugalvojo dar kartą kandidatuoti į prezidento postą, akivaizdžiai liudija optimizmo triumfą prieš sveiką protą. Politikų reitingų lentelių dešimtukuose Rolandas pastarąjį kartą lankėsi taip seniai, kad tai prisimena tik žmonės, gyvenę neolito laikotarpiu.
Ir neprisimintų apskritai, jeigu ne Seime periodiškai atsirandantys projektai, kuriais bandoma pagaliau perkirsti tą Gordijo mazgą, kurį užmezgė mūsų Konstitucinio teismo sprendimas ir kurį vėliau Strasbūro kolegos įvertino kaip pernelyg griežtą. Tad ir valkiojasi ta problema iš vienos politikų kartos testamento į kitą, o kaip tvarka nepadaryta, taip ir teisingumas neatkurtas.
Kalbant apie tvarką ir teisingumą kažkaip nenuteikia būsimojo kandidato naudai ir įvykiai šios partijos viduje. Jau kiek metų politologai žinojo: sakom „tvarka“, turim galvoje „Rolandas“, tariam „teisingumas“, o žinom, kad tai „Paksas“. O dabar tvarka su teisingumu – sau, Rolandas su Paksu – sau, išsiskyrė kaip jūroje laivai. Ir dar apsimainė žodžiais, vargiai liudijančiais apie ilgalaikes abipuses simpatijas.
Iki šiol tik V.Uspaskichas buvo savanoriškai atsisakęs savo politinio vaiko pamestinuko. Bet ir tai, sukalibravęs savo čakras pagal planetos rekomenduojamą dažnį, grįžo iš tėvystės atostogų ir vėl bando antrą kartą bristi į tą pačią upę. Sekasi prastai, tačiau bent jau partijos kolegos jo nesikrato.
O juk visi tikslai, dėl kurių nerišliai svaigsta mūsų mumija ir kuriuos jis bando nusikopijuoti iš lenkiškų ir vengriškų vadovėlių, yra neįmanomi be aiškios ideologijos ir galingos partinės mašinos.
Čia viso labo „Šaukiu aš tautą“, ko gal užtenka B.Brazdžionio eilėraščio pirmai eilutei, tačiau vargiai – visuomeniniam politiniam judėjimui. Apie tą judėjimą urbi et orbi apreikšta dar prieš kelis mėnesius. Pabandykime „paguglinti“ jo pavadinimą. Pirmoje pozicijoje – judėjimo kontaktiniai numeriai puslapyje rekvizitai.lt, trečioje – tie patys numeriai analogiškame portale 118.lt.
Liūdna, merginos, kalbant klasiko žodžiais. Keli mėnesiai, ir tik toks skaitmeninis pėdsakas.
Pabandžius paieškoti, kas dalyvaus tame judėjime, netgi visagalis „Google“ nuleidžia rankas. Tenka ieškoti kitais būdais, ir tada šiaip ne taip randi dar kelias pavardes. Porą gali prisiminti kaip Pakso bendražygius, dar porą turi vėl „guglinti“, kad atrastum, jog pastarąjį kartą jie reiškėsi politikoje prieš kelis dešimtmečius. Žodžiu, mumija ant mumijos.
Tačiau nėra tos bėdos, kuri neišeitų į gera. Sulauksime pavasario, sulauksime rinkimų ir pagaliau galėsime padėti riebų tašką ant tos pereinamosios problemos, prasidėjusios dar prieš šešiolika metų. O Rolandas, susirinkęs visus šešis procentus rinkėjų balsų, melsis, kad jų užtektų ir kituose – Europarlamento – rinkimuose. Mat netgi mumijai aišku, jog sugrįžimu į Prezidentūrą nebešviečia, o, va, kartais pasimakaluoti valstybių sąjungos atstovybėje, prieš kurią nuolat agituoji, visai smagu. Ypač kai tai daroma už labai padorią algą. Nes ir mumijoms norisi gražiai gyventi.
