Tiesą sakant, traukiasi ne tik skeletas, pamažu susitraukia viskas – sendamas nebegali išlaikyti padoraus būsto, turi persikelti į prastesnį, mažesnį, pigesnį, niekas tavęs nebenori priimti į darbą, kviesti į padorią kompaniją, vietoj normalaus atlyginimo atkiša išmaldą, vadinamą pensija, galiausiai esi visiškai suriečiamas į ragą, nebeišgali nusipirkti vaistų, TV kanalų, knygų, picos, kekšių, kelionių... Pasaulis susitraukia iki dėžės dydžio, į kurią galiausiai tave įkiša ir užkasa.
Beje, tai nėra opozicijos „jaunystė-senatvė“ problema, nereiškia, kad jaunystė gerai, o senatvė blogai, tiesiog senatvė ištinka tuos, kuriems nepasisekė.
Kartą išminties prisigraibstęs taksistas sakė įdomų dalyką: Lietuvoje pensininkas gali rinktis tiktai du iš trijų. Klausiu: kas tie trys? Jis juokiasi (iš mano neišmanymo, žinoma), sako – vaistai, komunalinės paslaugos ir maistas. Kadangi pensijos apgailėtinos, o kainos milžiniškos, pensininkas kas mėnesį renkasi tik du iš minėtų trijų malonumų.
Neturiu ką pridurti. Pensininkas – nevykėlis, našta, kliūtis. Senti yra savaime kančia, senti Lietuvoje – dar ir pažeminimas.
Senų žmonių tragedija, kad jie nori būti reikalingi ir nenori pripažinti, kad niekam jų jau nebereikia. Nebent šluostyti anūkų pasturgalius, o tai irgi pažeminimas. Egzistuoja netgi toks terminas – „ageism“, pagyvenusių žmonių diskriminavimas, nors politikai kalba apie pensininkų teisę į darbą, gąsdina, priima įstatymus, darbdaviai jų nebenori, ir tiek.
Sakoma, senatvė – tai patirtis. Hm. Kam tos patirties reikia, patirtį pakeitė „Google“, o močiutes – daugiafunkciai puodai.
Senstantys vyrai kabinasi už jaunų moterų. Būtent – tai skęstantysis kabinasi už šiaudo, jaučia prarają po kojomis. Veidmainiška oficialioji „moralė“ teigia, kad tai gašlumas, bet, ko gero, senstantis vyras supranta, kad mirtį atitolina tiktai jos priešingybė, gyvybė, dauginimasis, o daugintis galima tik su jaunu kūnu, seni kūnai nesidaugina, jie dūla.
„Žilė galvon, velnias uodegon“ – tai natūralus instinkto poreikis, o ne laisvalaikio pramoga. Nes sekso paskirtis nėra malonumas, nes malonumas, patiriamas sueities metu, – tai gamtos spąstai kvailiams, kuriuos ji paspendžia, kad mes, išsigimę primatai, daugintumės.
Tiesa, vyrams lengviau, jie pasitelkia pinigus, postus, gražbylystę, moterims lieka sekso turizmas skurdžiose šalyse. Todėl seniai taip laikosi įsikibę savo postų – politinių, bet kokių. Taip jie išlaiko galią, be posto senis – tuščia vieta. Savisaugos instinktas mus mulkina, nuolat perša tobulėjimo iliuziją, maistas vis gerėja, atlyginimas auga, gyvenimo trukmė ilgėja... Deja, tuo džiaugtis nederėtų, nes greitai senėjimas bus problema kaip ir klimato atšilimas.
Yra nuomonių, kad planetoje 2025 metais bus 1,2 milijardo žmonių, kuriems per šešiasdešimt ir daugiau, o 2050 m. – 2 milijardai. Tik įsivaizduokime – du milijardai silpnapročių, kuriems reikia šluostyti užpakalius. Laukia įdomi ateitis. Reikės iš esmės pertvarkyti visą infrastruktūrą, kad būtų įmanoma prižiūrėti tokią gausybę senelių. Manau, neapykanta senatvei tik augs.
Taigi galime pasirinkti, ką manysime, kaip kalbėsime apie senatvę. Ar senatvė yra nušvitimas, būties išsipildymas ir dvasinė branda, „auksinė pjūtis“, „vaisingai besiskleidžiantis gyvenimas“, ar Alzheimerio puota, mėšlo ir šlapimo manifestacijos, artrito tango, hipertonijos fiesta, visų negalavimų ir pažeminimų Valpurgija, sklerozės ir silpnaprotystės triumfas, kitaip tariant, degradavimas.
Klausausi Floydo Lee „Mean Blues“, esu ramus ir susitaikęs ir ten, giliai viduje, kaip visada, esu jaunas, gražus, sveikas ir viskuo patenkintas. Velniop tą išorinį apvalkalą, vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji, kaip sakė nenaudėlis R.M.Rilke.
