Manau, mažylius atėmusios įstaigos dabar siekia save bet kokia kaina pateisinti“, – po institucijų pareiškimų apie prievarta atskirtus nuo tėvų du mažamečius vaikus ištarė jų motina Eglė Kručinskienė.
Po pliaukštelėjimo per rankas ir sėdmenis savo 2 metų sūnui baudžiamojon atsakomybėn patraukta mama trečiadienio rytą iš savo vyro Gintaro Kručinsko išgirdo svarbią žinią – 3 metų dukrą nuspręsta apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Paskui bus sprendžiama, nutraukti bylą ar pareikšti kaltinimus, ir perduoti ją į teismą.
– Jūsų vyras trečiadienio rytą buvo iškviestas į policiją. Dėl ko pareigūnai jį pasikvietė? – portalas lrytas.lt pasiteiravo E.Kručinskienės.
– Policijoje jam pareiškė, kad dukrelė bus apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Kaip vyras suprato, norima, kad apklausos metu mergaitei atstovautų vaiko teisės.
Dėl iškeltos bylos man yra taikomi apribojimai, tačiau vyras nėra niekuo kaltinamas. Manau, jis galėtų vykti į apklausą teisme.
– Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė pareiškė, kad vaikai minėjo, jog namuose buvo vartojamas smurtas kaip auklėjimo priemonė, buvo bausmės ir net smurto įrankiai.
– Kai mane uždarė į areštinę, vaiko teisių specialistai buvo namuose, viską apžiūrėjo. Kokie smurto įrankiai? Pas mus tokių nėra. Gal jiems užkliuvo žarsteklis ar kiti įnagiai, kuriuos dedame ant krosnies, kad vaikai nepasiektų ir nesusižalotų?
Pareikšta, kad bent vienas vaikas buvo mušamas rykštele, bet tai netiesa. Rykštėmis savo vaikų neauklėjame. Gyvename nuosavo namo dalyje, aplinkui pušynai, mažyliai atsineša į namus visokių pagaliukų, stagarų, kuriuos galima skambiai pavadinti rykštėmis.
Berniukas labai aktyvus, todėl itin retai, vienetiniais atvejais, būdavo suduodama nestipriai per rankytes ar užpakaliuką siekiant pirmiausia apsaugoti jį patį. Tai ne bausmės, kaip nuskambėjo iš institucijų atstovų lūpų, o drausminimai, pamokymai.
Pavyzdžiui, sūnelis daugybę kartų bandė bėgti į gatvę, į žodžius nereaguodavo, reikėdavo gaudyti, kad nepakliūtų po mašina. Todėl neištvėrusi sudaviau per pirštus.
Praeivis nufilmavo, iškvietė policiją – tapau nusikaltėle, iš kurios galima atimti vaikus. Ir ne tik iš manęs, bet ir iš mano vyro, nors jis šiame incidente net nedalyvavo.
Dabar tikrai to daugiau nedaryčiau, gailiuosi, bet lazda buvo smarkiai perlenkta. Mes nesame asocialūs, turime darbus, namus, rūpinamės mažyliais, tad kodėl reikėjo juos paimti? Tiesa, dabar aš nedirbu, auginu vaikus.
Kas vaiko teisėms trukdė palikti vaikus namuose, bet juos nuolat lankyti, stebėti situaciją? Pasielgta drastiškai, tačiau nenorima pripažinti savo klaidų. Todėl ir pasigirsta frazės apie bausmes, smurtą, smurto įrankius.
Kai kurie vaiko teisių atstovų pasisakymai prasilenkia su elementaria logika. Sūnelis dar net nekalba, tik savo vaikiška kalba, bet skelbiama, kad vaikai papasakojo apie smurtą.
– Vaiko teisių specialistai tvirtino, jog norėjo juos apsaugoti. Kaip dabar jie jaučiasi, kur jie perkelti?
– Mažyliai išvežti iš namų ir kilnojami tarsi manta iš vienos vietos į kitą. Iš pradžių jie buvo pas mūsų šeimos draugus, paskui perkelti į Kauno savivaldybės vaiko gerovės centrą „Pastogė“, dar vėliau – pas laikinus globėjus.
Ar toks tampymas jiems padėjo? Priešingai. Globėja pati per posėdį minėjo, kad berniukas nuolat klykia, o mergaitė nieko neprisileidžia. Jie apimti didžiulio streso, nes yra iškelti iš įprastos namų aplinkos, juos supa ne tėvai, o svetimi žmonės.
Apie kokią vaikų gerovę galima kalbėti? Kaip vaiko teisių specialistai, tarnybos to nesupranta?
– Institucijų atstovai teigė, kad jūs nebuvote linkusi su jais bendradarbiauti.
– Man iš tarnybų buvo paskambinta tik vieną kartą – kai grįžau iš areštinės, kurioje buvau išlaikyta pusantros paros. Tuo metu buvau išsekusi, be miego, nematydama vaikų. Buvau apimta siaubingo jausmo.
Man reikėjo skubios medikų pagalbos – pasakiau, kad kreipsiuosi į gydytojus.
Praėjusią savaitę Kauno savivaldybės socialinių paslaugų centre vykusiame posėdyje dėl vaikų nedalyvavau, važiavo mano vyras – nežinau, kaip ten būčiau pasielgusi, turbūt būtų buvusios vien ašaros.
Esu silpnos sveikatos, turiu aukštą kraujospūdį. Bet su vyru tikimės viską atlaikyti, kad tik galėtume būti su vaikais, kuriuos be galo mylime.
Kalbama, kad tėvams sudarytos galimybės tam tikromis dienomis ir valandomis matytis su vaikais, bet mes atsisakome. Tačiau ar nepagalvoja tarnybos, ką jaus vaikai, ką jausime mes, kai reikės išsiskirti? Kaip mes vaikams tai paaiškintume, koks stresas gali juos ištikti?
Pateikiama daug netiesos – pavyzdžiui, kad aš incidento metu buvau neblaivi arba kad mano mama atsisakė globoti anūkus. Iš tikrųjų ne ji atsisakė, o mes jos nenorime trikdyti dėl prastos sveikatos būklės, net visko nepasakojame, kad įvyko.
Dabar jaučiuosi sutvirtėjusi ir šiandien po pietų su Gintaru abu vyksime į posėdį, kuriame bus sprendžiama, ar vyrui galima sugrąžinti vaikus. Kol vyks ikiteisminis tyrimas, aš, matyt, turėsiu gyventi kitur.
