Namų darbai: pažvelgti į savo miestą poeto žvilgsniu
Jeigu tos dienos renginyje būtų tekę rinkti skaičių favoritą, be abejonės, nugalėtoju būtų paskelbtas penketas. Mat tarpusavyje tą rytmetį varžėsi penki miestai, komandas sudarė penki atstovai, vertinimo komisijoje dirbo penki nariai, į darbo grupę taip pat susibūrė penki asmenys ir dar tiek buvo savanorių. Magiškam penketui nepriklausė tik konkurso užduotys, kurių buvo trys. Pirmoji – namų darbas, kai savo krašto poeto eilėraščiu ar kitu literatūros kūriniu reikėjo prisistatyti auditorijai taip, kad neliktų abejonių, kuri komanda verta geriausio miesto titulo.
Daugelis teigė, kad užduotis nebuvo tokia lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Ir ne tiek dėl vizualinių atlikimo iššūkių, kiek dėl lietuvių poetų polinkio į rezignaciją ir tragizmą. „Nenorėjome šventinės renginio nuotaikos gadinti depresyviu kūriniu, todėl teko gerokai paplušėti prie poezijos tekstų bibliotekoje ir panaršyti internete, kol aptikome, kas mums tinka“, – vėliau pasakos dalyviai. Be to, lietuviškai parašyti eilėraščiai turi daugybę poteksčių ir simbolių. Buvo svarbu, kad tie keleriopi sluoksniai atsiskleistų ir kurtiesiems, būtų jiems priimtini.
Ir štai po kelių savaičių įtemptų repeticijų ir santykių gludinimo auditorijai pristatytas rezultatas – penki įspūdingi šou. Visi Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos komandų nariai, paklusdami konkurso taisyklėms, įsitraukė į lietuviško teksto gestų kalba improvizaciją. Kai kurie atlikėjai idėjai atskleisti išmoningai pasitelkė mimikos ir šešėlių teatrų priemones. Taip pat visi kolektyvai projektoriaus ekrane demonstravo ir originalų tekstą, o įspūdžiui sustiprinti naudojo gražiausius savo miesto vaizdus arba tiesiog miesto fone demonstravo iš anksto nufilmuotus savo pasirodymus. Salėje per prisistatymus skambėjo garsi muzika, kuri vibracijos bangomis atsirito iki kiekvieno žiūrovo pėdų. Tad tai buvo rytmetis, kai visi tarsi išgirdo, kaip Gedimino kalną drebina geležinio vilko staugsmas, pajuto meilų Nemuno ir Neries apsikabinimą Santakoje, klausėsi Baltijos jūros mūšos...
Protų mūšis – kokia turtinga Lietuva
Tenka pasakyti, kad organizatorių užduotys tylutėliai ir pamažėle vis augino nacionalinio pasididžiavimo jausmą. „Tikrai nežinojome, kad turime net 22 tūkstančius upių ir upelių“, – po renginio atviraus nugalėtojų komanda.
Užduotys paskatino dalyvius prisiminti senąją („Kurio Lietuvos didžiojo kunigaikščio idėja Trakuose pastatyti pilį?“) ir naująją („Pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas“; „Metai, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos“) istoriją ar įvardyti aukščiausią Lietuvos žmogų, kuris yra žinomas krepšininkas, – kaipgi be duoklės antrajai Lietuvos religijai. Velnių muziejų įkūręs miestas žinomas plačiau, o štai kad egzistuoja ir Angelų muziejus, kai kas vėliau prisipažino negirdėjęs. Užduotys atskleidė, kad turime net keturis gintaro muziejus ir miestą, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Antroji protų mūšio dalis persikėlė į lingvistinę erdvę, o trečiajame ture kovos jau galutinai įsitvirtino lietuvių gestų kalbos bastione.
Trečioji užduotis: varžytuvės pasitelkus proformas
Burtais komandos išsitraukė po proformą (paprastai kalbant, tai plaštakos forma, kuri geste vartojama motyvuotai žymint tam tikrą daiktą pagal jo formą) ir turėjo sugalvoti su ja kuo daugiau rodomų gestų. Juos per minutę reikėjo surašyti popieriaus lape žodžiais.
Ir čia visą konkurso laiką permainingai gręžiojusi fortūna pirmąkart veidu atsisuko į būsimų nugalėtojų pusę – panevėžiečiai per skirtą laiką spėjo surašyti bene dvidešimt leksinių vienetų ir visi jie buvo užskaityti. O iki tol geroje pozicijoje buvusi klaipėdiečių komanda per šią užduotį pagreitį prarado. Jie sumaišė proformą su panašiai rodoma pirštų abėcėlės raide ir surašė netinkamus žodžius. Reikėjo pamatyti, kaip susikrimto visi aistruoliai, nes svetimos nesėkmės tądien Klaipėdoje tiesiog nebuvo.
Svarbiausia – dalyvauti
Paskelbti dvi valandas trukusio konkurso rezultatus pakviesta viena iš komisijos narių – Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė (beje, žiuri veikė lygiais paritetais ir pirmininko neišsirinko). Viešnia iš karto pareiškė, kad yra... net kiek nusivylusi. Atvyko nusiteikusi gerai paplušėti, o pasireikšti galėjo tik pirmoje konkurso dalyje, kai buvo įmanomas asmeninis vertinimas. Kituose konkurso turuose gyvus vertintojus pakeitė mobiliosios programos „Kahoot!“ skaičiuoklė, kuri rezultatus įvertino ir apibendrino akimirksniu, tad žiuri esą teliko būti stebėtojams.
Surimtėjusi kalbėtoja pagyrė renginio idėjos autorius ir kūrybingus organizatorius. Taip pat gerų žodžių nepagailėjo gausioms aistruolių pajėgoms ir jų korektiškam, draugiškam elgesiui šventėje.
„Kaunas – Lietuvos širdis“, Panevėžys – supermiestas“, „Mes mylim Vilnių“ „Mes jus palaikom, Klaipėda“, „Šiaulių KRC“ – salėje vis kilo plakatai. Ir atrodė, kad žiūrovams, o gal iš dalies ir patiems dalyviams už viską svarbiau ne pripažinimas ar vietos, bet bendromis pastangomis sukurta šventės nuotaika.
Paklausta, ar patiko, aukštai į viršų nykštį kėlė ir kita komisijos narė, Klaipėdos kurčiųjų bendruomenės atstovė Donata Vilkaitė. Tądien teko pamatyti tik vienos moters ašaras, bet kadangi jas liejo nugalėtojų komandos narė, ko gero, teks į šią „nelaimę“ pažiūrėti pro pirštus.
Komentuoja nugalėtojai
„Susiradome kelis mus tenkinančius kūrinius ir paskleidėme savo bendruomenės feisbuko paskyroje. Taip visi kartu išsirinkome labiausiai patikusį. Poetės Elenos Mezginaitės „Vienas dangus“ ir mūsų komandai labiausiai krito į širdį, nes išties mes visi, kad ir kokie skirtingi, dalinamės tuo pačiu dangumi“, – komentavo laimėjęs Panevėžio penketukas: AGKVC vertėjos Birutė Šimkienė ir Miglė Bekerytė bei miesto kurčiųjų bendruomenės atstovės Simona Ivanovaitė-Visockienė, Rūta Ramanauskaitė ir Daiva Kaušakienė.
Ir dar prisipažino, kad keliaudamos į uostamiestį pasikartojo svarbiausių Europos ir pasaulio organizacijų pavadinimus bei jų vadovų pavardes. Todėl kai iš kelių plaštakų forma pateiktų tarptautinių organizacijų trumpinių reikėjo išrinkti pagal skirtą užduotį teisingą variantą, ilgai svarstyti neprireikė.
Netrukus prie nugalėtojų grupelės atskubėjo ir Panevėžio apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė Sandra Kemeraitienė. „Esu tikra, kad niekas iš dalyvių nepasigyrė, jog per trejus metus tai jau antra panevėžiečių pergalė „Supermiesto“ konkurse“, – neslėpė pasididžiavimo vadovė.
Daugybė „ačiū“
Tądien LKD ir LGKVA lyderiai Kęstutis Vaišnora ir Ramunė Leonavičienė padėkojo visiems už gebėjimą būti, švęsti ir dirbti kartu, taip pat už sklandų organizatorių darbą ir pastebėjo, kad kai šis atliktas gerai, tai niekas jo net nepastebi.
Šventė pritraukė būrį rėmėjų. Jų įnašas konkursą leido surengti miesto centre, pagaminti nugalėtojams prizus, paskatinti mielomis dovanėlėmis visus konkurso dalyvius, savanorius, gėlės žiedu padėkoti vertimo paslaugas teikusiems vertėjams ir suruošti saldžias vaišes.
Trumpas pertraukėles tarp konkurso turų užpildė Klaipėdos kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamųjų dainų atlikėjai, jungtinis Klaipėdos Vydūno gimnazijos, Litorinos mokyklos ir Klaipėdos apskrities sutrikusios klausos vaikų ir jaunimo tėvų bendrijos „Aidas“ jaunųjų atlikėjų kolektyvas. Saviveiklininkų pasirodymai dar kartą patvirtino, kad muzikos, dainos, judesio ir plastikos kalba universali ir pajėgi sujungti pačius skirtingiausius žmones.
