Suprantu vyskupo pasipiktinimą „Zero live show“ (nesuprantu, kodėl renkamasi angliškus pavadinimus) pasirodymu Panevėžyje, nors jau nebe bažnyčioje, kaip ne taip seniai ta pati režisieriaus E.Vėlyvio grupė supažindino Šalčininkų rajono katalikus su savo „požiūriu“ į Bažnyčios hierarchus jų pačių šventovėje.
Tada kilo nemenkas šurmulys, Bažnyčios teisę netrikdomai atlikti savo pareigą ginti ėmėsi net politikai, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Nemačiau „Zero“ spektaklio nei Panevėžyje, nei kitoje vietoje, todėl apie rodytą ar demonstruotą turinį nieko negaliu pasakyti. Nemačius, neskaičius, nepasitikrinus faktų negalima komentuoti.
2012 m. Lietuvos ateitininkai protestavo prieš italų režisieriaus R.Castellucci Vilniuje rodytą spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Nors ir apiburnotas protestuotojų prie teatro durų, užsispyriau būtinai spektaklį pamatyti. Pamatęs, kas vaizduojama, įžvelgiau kur kas gilesnę prasmę, nei pasipiktinusių buvo aiškinama. Religinių jausmų įžeidinėjimo nepamačiau. Apie tai ir parašiau.
Krikščioniškame pasaulyje aibė meno kūrinių, šokiruojančių savo interpretacijomis tikėjimo tema. Ispanijoje, katalikiškoje šalyje, knygynuose teko matyti net atskiras sekcijas, skirtas lektūrai, panašiai į Judo evangeliją. Niekas neverčia pirkti ir juolab skaityti. „Zero“ renginiuose taip pat gali nesilankyti.
Girdžiu savaime suprantamą klausimą: jeigu toks tolerantiškas, kodėl pritari vyskupo siūlymui papildyti Baudžiamojo kodekso straipsnį? Atsakau: pritariu ne dėl noro susiaurinti žodžio ar vaizdavimo laisvę. Pritariu tikinčiųjų bendruomenei apsaugoti savo vertybių teritoriją nuo politizuoto chaoso, kuris jau veržiasi ir į religiją.
Suniekinti viską – toks vis dažniau girdimas įvairių interpretuotojų bei vertybių pervertintojų šūkis. Nei J.Kauneckas, nei Bažnyčia, nei galbūt visa tikinčiųjų bendruomenė negali sustabdyti Vakarų civilizacijai nieko gero nelemiančio proceso, tačiau bent teisinėmis priemonėmis gali pabandyti apsaugoti tikėjimo simbolius.
Žinoma, kyla du svarbūs klausimai: ar norima užkirsti kelią menininko drąsai imtis „neliečiamų temų“ ir kas yra ar bus tas, kuris nustatys, kad riba peržengta? Taip, buvo ir yra drąsių menininkų, kurie balansavo ir tebėra ant religinės bendruomenės tolerancijos ribos. S.Rushdie iki šiol persekiojamas.
Bet dėl „Zero“ drąsos man kyla abejonių. Kodėl performansui pasirinkta atoki bažnyčia Šalčininkų rajone, o ne, tarkim, jeigu jau tokie drąsūs, Arkikatedra? Galvota, kad lietuviai katalikai negins lenkų? Teisus vyskupas: o ką, jei taip ant šikpuodžio vaizduotojai pasodintų kitos religijos pranašą? Ar nereikėtų gerti raminamųjų laukiant „aršesnių“ tikinčiųjų reakcijos?
Ką gali krikščionis? Tik kreiptis į Dievą ir melstis už interpretuotojus. Iš tos pačios „Zero“ grupės dvasinių vadovų girdėjau pasakymą, jog menininkas turi provokuoti visuomenę, versti ją susimąstyti, nebijoti įvardyti aštrias problemas. Sutinku. Tačiau yra atvejų, kur suabejočiau, ar tikrai reikia brukti savo supratimo trigrašį.
Kartą gyveno senutė, nuo vaikystės suriesta į riestainį. Niekada nevaikščiojo. Vienintelė gyvenimo prasmės atrama buvo tikėjimas, Dievas ir poteriai. Per ilgą gyvenimą tapo poterių profesore, net filosofe. Ar reikia ją provokuoti, kad pakeistų savo mąstymą? Pasodinti šalia popiežiumi persirengusį „Zero“ artistą? Paaiškinti senutei, kad po mirties jos laukia didis Niekas, stingdantis kosmoso šaltis, jei dar anksčiau koks nors pasiklydęs asteroidas neištaškys tikinčių ir netikinčių.
Bet, sakykim, menininkas imasi nepatogios temos ir „kapsto giliai“. Ir štai pasigirsta vartotojo aimana, jog įžeisti religiniai jausmai. Kas nustatytų, jeigu Seime būtų priimta siūloma pataisa, kad įstatymas pažeistas? Islame vis dažniau „nusprendžia“ ekstremistų kalašnikovai. Tai matėme Paryžiuje. Šiaip jau turėtų galutinį žodį tarti teismas. Bet kas bus ekspertai?
Manau, be plačios visuomeninės diskusijos tokia BK pataisa, kurią siūlo vyskupas, nebus priimta. Kas diskusiją turėtų užkurti? Bažnyčiai tai nekorektiška daryti. Savaime suprantama, diskusija turėtų prasidėti Seime. O kam, be M.Adomėno, ši problema rūpi?
Tiesiai šviesiai sakant, turėtų rūpėti konservatoriams. O kiek, be M.Adomėno, dar jų yra? Tų, kurie susivokia, kas yra konservatizmas, gal vienos rankos pirštais suskaičiuotum. TS-LKD, nors Registrų centre ir išlaikę konservatorių sąvoką (gudrybė, kad kas nors pavadinimo nepasiimtų), iš tikrųjų yra Liberalų sąjūdis-2. Turiu omenyje įsitikinimus. Nieko blogo. Liberalios reformos atplėšė mus nuo komunizmo.
Bet taip pat egzistuoja plati konservatyvioji tematika, kurios, pradedant švietimu ir baigiant plačia LGTB problematika, dabartiniame Lietuvos politiniame elite nėra kam svarstyti. Visi tebedirba su liberalių reformų, prasidėjusių prieš dvidešimt metų, vėliava. Tuo mes ir skiriamės nuo ilgesnę demokratinę praktiką turinčių valstybių.
Jeigu TS-LKD atliktų savo tikrąją, didžia dalimi konservatorišką funkciją, daug dabartinių visuomeninių ir moralinių problemų būtų rimtų diskusijų objektyve ir gal net prasibrautų iki politinių sprendimų. Deja, tikros konservatyvios partijos, kaip atsvaros vertybiniam chaosui ir besieliam modernizmui, dar gali tekti ilgokai palaukti.
Tiek to, nepraraskime vilties. Imkime ir paklauskime kandidatų į Lietuvos prezidento postą: ką jūs, gerbiamas pretendente, manote apie vyskupo emerito J.Kaunecko pasiūlymą?
