Daiva Žeimytė-Bilienė: gal reikia atsiprašyti?

„Daiva, mes beprotiškai bijome“ – ištarė viena mano pažįstama, kai susitikome po ilgoko nesimatymo. Moteris su vyru prieš keletą metų įsivaikino mergaitę iš vaikų namų. Sutuoktiniai turėjo nueiti ilgą ir labai sudėtingą kelią, kol mažylė tapo pilnateise šeimos nare. Apie tai, kiek jiems reikėjo aplankyti kursų ir mokymų, kiek reikėjo įvairiausių dokumentų ir pažymų, moteris man pasakojusi ne vieną sykį. „ Plaukai šiaušiasi, kai pamatai ir supranti, kiek laiko, streso ir pinigų atsieina įvaikinimas arba vaiko globa. Ne vieną tai atbaidytų“, – atvirai sakė ji.

Daiva Žeimytė<br>T.Bauro nuotr.
Daiva Žeimytė<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Žeimytė

Dec 1, 2018, 9:30 AM, atnaujinta Dec 1, 2018, 12:16 PM

Pagaliau mažylė atsidūrė naujoje šeimoje. Atrodytų, didžiulis džiaugsmas, ko tai motinai dabar baimintis? „ Mano dukrelė yra kitokia. Galbūt dėl jos biologinių tėvų, gal dėl tų traumų, kurias ji patyrė būdama vaikų namuose. Ji labai triukšmingas vaikas. Ji rėkia, aš bandau ją raminti, bet ji rėkia. Namuose pravertas langas, ir aš galvoju, o kas jeigu kaimynai girdi? O kas jeigu jie paskambins tarnyboms? Mes labai mylime dukrytę“ – išsigandusios moters akys neleidžia man suabejoti, kaip labai ji bijo.

Sulaukiu laiško. Jame tokie žodžiai: tie žmonės labai stipriai įbauginti, niekam neleidžia duoti savo kontakto, bijo kalbėti viešai. Jie buvo apkaltinti, kad tai ką jie daro, daro dėl pinigų ar dar kažin kokių interesų. Laiško autorius tvirtina, kad tokių istorijų ne viena. „ Tai yra verta istorija, jis gavo labai sunkų ir neišsivysčiusį berniuką su raidos sutrikimais, kiek žinau, tėvai jo atsisakė. Jis tą berniuką iš esmės “atitampė”, nerealiomis pastangomis. Jo paties, kuris paėmė globoti berniuką, istorija irgi išskirtinė, jis kovojo su vėžiu. Kažkiek išsikapstė ir nusprendė gyvenime dar padaryti kažką gero. Dabar, atrodo, vėžys vėl atsinaujino“ – pasakoja laiško autorius apie dar vieną žmogų. Rašo ir dar apie vieną. „Ta moteris yra kažkas nerealaus, ir su idėja, ir su šarmu, tokioms paminklus reikia statyti. Gana jauna, augina ar tik ne 10 vaikų dabar, iš kurių 3 savi. Dabar jau ir ant jos šūdą pilą“. Ir užbaigia. „Dėl tos visuotinės isterijos dabar yra diskredituota visa globos idėja, kuri iš esmės yra puiki. Niekas nenori tapti globėjais, esantys globėjai nenori imti vaikų, nes yra priešiškas visuomenės nusistatymas ir kitokie pavojai“, – rašo laiško autorius.

Tą sekmadienį kai didžiulė minia žmonių mitingavo prie Seimo, reikalaudami stabdyti nuo liepos įsigaliojusią vaiko teisių apsaugos reformą, aš viešėjau Norvegijoje. Šalyje, kurios vaiko teisių apsaugos tarnybos Lietuvoje pagarsėjusios kaip didžiausi monstrai, kurie nuolat atiminėja vaikus. Ir kurios vaiko teisių modelį mūsų įstatymo leidėjai esą perkėlė į lietuvišką vaiko teisių apsaugos reformą.

Mano draugė lietuvė Norvegijoje dirba vaikų darželyje auklėtoja. Klausiu jos, kaip ten pas juos su tuo „ Barnevernet“, kaip su tuo vaikų atiminėjimu, ar tikrai taip baisiai viskas vyksta? „ Man net pikta ir baisu darosi kai aš girdžiu, ką ten pas jus Lietuvoje kalba “ – sako ji man. „Patikėk manim, Norvegijoje niekas neateina ir neatima vaikų šiaip sau, tam turi būti labai aiškus motyvas. Netgi mes, darželio auklėtojos labai aiškiai žinome kaip elgtis, jeigu tenka prižiūrėti iš šeimos paimtą vaiką. Mano darželyje toks vienas“ – pasakoja man draugė. „ Norvegai labai atsakingai auklėja savo vaikus, netgi alkoholio nevartoja prie jų. Jiems tai absoliučiai įprasta“, – teigia 5-erius metus Norvegijoje gyvenanti moteris.

Susitinku su Lietuvos ambasadoriumi Norvegijoje Jonu Paslausku. Klausiu jo, kokie lietuviško skandalo dėl „Matuko reformos“ atgarsiai Norvegijoje. Gal jau teko pasiaiškinti norvegams, kurių vardas šiame skandale nuolat minimas? „Žinokite, man šiek tiek neramu“ – sako man ambasadorius. „ Pats nuolat bendrauju su lietuvių šeimomis, nė viena iš jų nėra turėjusi problemų su Norvegijos vaiko teisių tarnyba. Čia tėvai žino, kokios jų pareigos ir jų nuoširdžiai laikosi. Taip, yra sukurtos taisyklės, bet visi žino, kad reikia jų laikytis. Bet man neramu dėl to, kaip Norvegija nušviečiama šioje situacijoje. Lietuvoje ji vaizduojama kaip vaikus grobianti šalis. O Norvegija pagal visus rodiklius laimingiausia pasaulio šalis. Norvegai kantrūs ir kuklūs žmonės, bet vieną dieną ir jų kantrybė gali trūkti“, – kalbėjo ambasadorius. .

Prasidėjus pirmiesiems protestams dėl vaiko teisių apsaugos reformos sulaukiau buvusios probacijos pareigūnės laiško. „ Nebegaliu tylėti, visuomenė net neįsivaizduoja kokių tėvų yra“ – rašė man Jurbarke gyvenanti moteris. „Žinau, kad vaiko teisių pareigūnai labai stipriai išsigandę, jie negali daug ko pasakoti dėl asmens duomenų apsaugos, bet ten tokių šeimų yra, kad jiems apskritai negalima leisti turėti vaikų“ – pasakojo man buvusi pareigūnė. Jai po poros savaičių antrino vienas garsus vaikų psichiatras. „ Kalbėjau su vaiko teisių apsaugos specialistais, jie bijo. Dabar visos strėlės lekia į juos. Klaidų jie pridarė, bet ta baimės psichologija taip pat nieko gero neduoda“, – teigė vaikų psichiatras.

Ką aš noriu pasakyti, pasakodama visas šias istorijas? Nenoriu kalbėti faktais ar įstatymų nuostatomis, nes tai neatskleidžia kaip dabartinėje situacijoje jaučiasi visos pusės: tėvai, globėjai, vaiko teisių pareigūnai. Tai geriausiai atskleidžia istorijos, kurias vienija viena ir pagrindinė emocija – baimė. Bijo visi. Tėvai bijo, kad iš jų atims vaikus, globėjai, kad bus apkaltinti, jog imasi globos tik dėl pinigų, pareigūnai – kad pasielgs netinkamai. Nerimauja net ir kitoje šalyje esantis Lietuvos ambasadorius, nes būtent jam gali tekti aiškintis, kodėl Lietuva šitaip visaip dergia jiems draugišką šalį.

Baimė užkrečiama kaip sloga, ji absoliučiai paralyžuoja bet kokį sveiką protą. O esant tokiai situacijai tikimybė vėl pridaryti nedovanotinų klaidų – milžiniška.

Esu absoliučiai įsitikinusi, kad visi nori to paties – kad mūsų vaikai būtų saugūs. Kad jie džiaugtųsi saugia ir pilnavertiška vaikyste. Kad kuo mažiau vaikų augtų be tėvų, kad mūsų mažiausieji būtų kuo mažiau traumuojami.

Dabar jūs klausite – o kaip tai padaryti? Kai, akivaizdu, tėvams deramai neišaiškinama, ko iš jų tikimasi? Kai patys tėvai atsisako bendradarbiauti su specialistais, manydami, kad tik jie patys geriausiai žino, kokiais metodais auklėti savo vaikus? Kai per visus kanalus nuolat kalbama, jog Lietuvoje grobiami ir pardavinėjami vaikai? Kai sąmyšį keliantys Seimo nariai, prisidegdami vaikų saugumo vėliava, iš tiesų sau renkasi politinius dividendu? Kai 58 tautos išrinktieji pasirašo po absurdiškomis pataisomis, leidžiančiomis mušti vaiką? Kai mitingus rengia organizacijos, kurių vadovai dirba padėjėjais pas tautos išrinktuosius? Kai teisėsauga sako vieną, o vaiko teisių specialistai – kitą? Kai suklydusios institucijos neprisiima atsakomybės už savo klaidas? Kai vaiko teisių srityje įdarbinami teisti, svastikas garbinantys asmenys? Kai vaiko teisių apsauga vykdoma tik taip, kaip parašyta popieriuje, pamirštant žmogiškumą? Kai visi bijo? Kaip tai padaryti?

Nesenai išgirdau vienos šeimos istoriją. Paauglys dėl savo motinos veiksmų iškvietė policiją. Tvirtino, kad motina smurtavo. Dabar šeimos santykių drama nagrinėjama teisme. Įdomiausia tai, kad šitos bylos galėjo net nebūti. Nebūtų reikėję nei teisėsaugos, nei vaiko teisių tarnybų įsikišimo, jeigu mama būtų padariusi tai, ko iš jos tikėjosi jos sūnus. „ Aš tik norėjau, kad mama atsiprašytų“, – taip pasakė berniukas pareigūnams.

Dabar, kai situacija dėl vaiko teisių apsaugos reformos įkaitusi iki raudonumo, galbūt išgelbėtų nuoširdus atsiprašymas. Net jeigu nesi suklydęs, tiesiog tam, kad sumažinti įtampą. Tiesiog dėl to, kad parodyti, jog rūpi. Nes logiški paaiškinimai nebeveikia, o šaltas protas šioje situacijoje yra būtinas. Atsiprašymas iš visų bent kiek susijusių su vaiko teisių apsaugos reforma ir dėl jos kilusia isterija. Gal tai bent kiek sumažintų aistras ir leistų priimti sveiku protu paremtus sprendimus. Gal tai atmerktų akis tiems, kurie jau kitą savaitę bandys įtikinti, jog „ proporcingas“ smurtas prieš vaiką turi būti pateisinamas. Būtų visiška katastrofa.

Gerbiama Seimo nare Dovile Šakaliene, labai reikia Jūsų atsiprašymo. Ne už įstatymą, kuris yra geras, ir kurio labai reikėjo Lietuvai. Bet už tai, kad nesugebėjote išaiškinti Vyriausybei, kas jame parašyta. Jums kliuvo daugiausiai, ir suprantu, kaip tai yra baisu, kai grasinama net mirtimi. Tie, kurie patikėjo sąmokslo teorijomis ir grasino jums ir jūsų šeimai, taip pat turėtų atsiprašyti. Bet dabar nebereikia aiškintis, reikia šaltu protu galvoti, kaip taisyti padėtį. Tebūnie Vyriausybė nepadarė savo darbo, bet nors dabar duokite jai idėjų, ką daryti.

Gerbiamas socialinės apsaugos ir darbo ministre Linai Kukuraiti, labai reikia Jūsų atsiprašymo. Gana kietakatiškai teigti, jog su reforma viskas gerai, laikas pripažinti, jog jai pasiruošti neužteko nei laiko, nei resursų. Laikas imtis lyderystės ir kovoti dėl kiekvieno papildomo euro šios reformos sklandžiam įgyvendinimui, nes ant kortos pastatyti vaikų likimai.

Gerbiami Seimo nariai Mindaugai Puidokai ir Nagli Puteiki, labai reikia Jūsų atsiprašymo. Paminkite pagaliau savo politines ambicijas, nustokite vaidinti didvyrius prisidengę vaiko teisių vėliava, nebekiršinkite visuomenės, sustokite ir prisiimkite atsakomybę. Juk jūs patys aiškiai suprantate, kad pataisos, kuriose vėl siūlomas įteisinti smurtas prieš vaikus, yra žingsnis atgal. Tos pataisos yra katastrofa, o Vytautas Šustauskas jūsų organizuojamuose mitinguose dėl vaiko teisių garbės tikrai nedaro.

Gerbiama Prezidente ir gerbiamas Ministre Pirmininke, labai reikia ir Jūsų atsiprašymo. Jūsų balsas šioje situacijoje per daug tylus. Kai žmonės išeina į gatves, tylėti negalima, kai institucijos klysta ir neprisiima atsakomybės už savo klaidas, tylėti negalima. Kai įsivyrauja visuotinė baimės psichologija, tylėti negalima. Mes jau turėjome vieną daugybės mirčių pažymėtą istoriją. Neleiskite tam pasikartoti.

Gerbiamos už vaikų saugumą atsakingos tarnybos, labai reikia Jūsų atsiprašymo. Jeigu Jūs klystate iš nežinojimo, reikalaukite, kad jums paaiškintų, reikalaukite visų jums reikalingų įrankių ir finansų. Jūsų klaidos iš esmės keičia šeimų likimus. Atsiprašykite, jeigu suklydote. Tai leis jumis tikėti ateityje.

Gerbiami tėveliai, reikia ir Jūsų atsiprašymo. Už tai, kad kartais atrodo, jog suduoti vaikui yra nieko tokio. Jūs auginate mūsų ateitį. Tegul nebus ji traumuota.

Atsiprašymo reikia ir iš žiniasklaidos. Mūsų, žurnalistų, vaidmuo tokiose situacijose – milžiniškas ir svarus. Kiekvienas pasakytas žodis, kiekviena iš vieno kampo pateikta situacija gali būti suprasta tiesiogiai ir nevienareikšmiškai. Ypač kai tema tokia jautri – vaikai. Visiškas objektyvumas ir sąžiningumas yra būtinas.

Statistikos departamento duomenimis, šiais metais įsigaliojus vaiko teisių reformai, Lietuvoje nuo smurto nežuvo nė vienas vaikas. Mums reikėjo įstatymo, o dabar reikia nurimti ir pradėti sklandžiai jį įgyvendinti.

Atsiprašyti labai sunku, tačiau tai leidžia nusiraminti. Tai užkerta kelią manipuliacijoms. Aš atsiprašau, o jūs?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.