Ir taip išliejęs pasipiktinimą seniausią indoeuropiečių kultūrą sunaikinusia vertelgų dvasia ne vienas senolis traukia į banką iškeisti anūko iš Amerikos atsiųstų dolerių į eurus. Parduotuvėse juk nuolaidų sezonas prasidėjo, pats laikas pripirkti šokoladinių kalėdinių senelių ir vilnonių kojinių Kaune likusiems anūkams, kurie iš tiesų iš savo senelių laukia išmaniųjų telefonų ar nors kokybiškų ausinukų.
Bet kur tau, senoliai tebegyvena savo vaikystės laikais – šokoladiniais kiškučiais ir karamelinėmis snieguolėmis nori džiuginti.
Ne geriau ir vidutinio amžiaus kauniečiams. Kaip naiviai dabar skamba dar neseniai praeities kultūrinį ilgesį žadinusi rašytojo S.Šaltenio frazė iš jo legendinės apysakos „Riešutų duona“, jau seniai perkeltos į ekranus ir virtusios lietuviško kino klasika: „Neturėjome mes tada nei limonadų, nei šokoladų, kasdienė duona mums kvepėjo riešutais.“
Riešutais kvepianti duona? Taip, mūsų senoliai buvo visiškai nukaušę, kad reikia riešutų duonos, kai vos už eurą gali prisipirkti apie 30 įvairaus skonio bulvių ar kukurūzų traškučių, pagalvotų šiuolaikinis jaunuolis.
O tai, kad tą skonį lemia ne natūralūs prieskoniai, o klaikiai skambantys E cheminiai priedai, – smulkmena, prie kurios jau seniai priprasta.
Kita vertus, ar labai jau tobulesni jų tėvai, 40-50 metų žmonės, kurie garsųjį S.Šaltenio posakį perfrazuotų taip: „Neturėjome mes tada nei smartfonų, nei aifonų, iš 4 takelių juostinio „Majak“ magnetofono sklindanti Freddie Mercury „Bohemiškoji rapsodija“ mums atrodė kaip angelų muzika.“
Ir nesvarbu tada buvo, kad mus pasiekdavo maždaug 7-a įrašo iš vinilinės plokštelės kopija, ir ten galėjo būti visai ne grupės „Queen“ „Bohemiškoji rapsodija“, o I.Gillano traukiama Jėzaus Kristaus arija iš „Superstar“, jokio skirtumo, kai tokia įrašo kokybė, Sinatros nuo Povilaičio nelabai atskirsi.
Lėkštai tariant, keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Per tris dešimtis metų labai pagerėjo garso įrašų kokybė, apie maisto gaminių kokybę gal to nepasakytume, bet juk ne vien duona žmogus gyvas, reikia dar ir vyno. Aišku, nealkoholinio, kaipgi kitaip!
Beje, apie vyną. Tas paankstintas Kalėdų šišas taurelės mėgėjams – pats tas!
Beveik kiekvieną dieną jautiesi turintis moralinę teisę atsikimšti butelį šampano ar nors alaus, o kažkaip labai jau savotiškai šį veiksmą vertinančioms žmonoms visada galima paaiškinti: taigi Kalėdos, Jėzus gimė!
Galvokite, ką norite, bet mūsų tikėjimas – katalikų. O uolumu garsėja kauniečiai, ypač nuo tų laikų, kai vyskupas M.Valančius iš Varnių (Telšių r.) kunigų seminarijos buvo perkeltas į Kauną.
Dievo sūnus gimė žiemą? Mėnuo santūrumo ir pasninko, po to dvi savaites puotaujame, kaip ir dera tikriems krikščionims.
Pavasariop mūsų Dievą išduoda ano meto Palestinos kagėbistas Judas, Kristų visaip kankina, skriaudžia, prikala prie kryžiaus. Bet prieš tai šurmuliuoja Užgavėnės, kai į valias galima prisikirsti blynų, šventė juk, mūsų Dievo sūnų ryt nukryžiuos, kaip čia „nebaliavosi“?
Po to gavėnia, truputis pasninko, kurio papročių paiso gal 10 proc. lietuvių (optimistiniu atveju), tada Velykos, tad vėl gėrimas ir valgymas, ir net A.Veryga su R.Karbauskiu bejėgiai.
Bet šį šeštadienį, kai skaitysite šias eilutes, bus gruodžio pirmoji, taigi adventas, pasninko diena.
Ir štai toks kalėdinis pasiūlymas – dėl įvairumo nueikite šią dieną į bažnyčią, o kad nesijaustumėte rinkodaros apgaulės aukomis. Perspėjame: alaus ten neparduoda. Net iki 20 valandos šeštadienį ir 15 valandos sekmadienį.
Bet kartais juk taip norisi kultūrinės įvairovės. ˙
