Premjeras su liūdesiu atsisveikino su švietimo ir mokslo, kultūros ir aplinkos profesionalais, atseit dirbo jie gerai, priekaištų neturiu, tiesiog metas toks, kalėdinis, reikalaujantis pokyčių.
Toji išsiskyrimo kalba labai panašėjo į komandos, kuri įstrigo turnyrinės lentelės apačioje, trenerio išpažintį: suprask, rezultatai mūsų labai geri, tokių ir tikėjomės, netikėkit tais sporto žurnalistais ar lažybų bukmekeriais, kantriai dirbam dėl užsibrėžto tikslo, tačiau komandai reikia pokyčių.
Ir tik todėl atsisveikinam su trimis ilgai ieškotais, skautų nučiupinėtais ir brangiai perpirktais legionieriais.
Apie tai, kad treneris pats pasirinko šiuos žaidėjus, – anei nuryto skiemens.
Būtent politiniai žaidimai nuo sportinių ir skiriasi tuo, kad jeigu pastaruosiuose komanda laimi, tai ji ir laimi, jeigu pralaimi – kaltas treneris. O politiniuose – kai laimi, laurus prisiima treneris, kai gauna į kaulus – šėko eina pjauti komanda.
Todėl dabar belieka eiti į darbo biržą ar į Seimą ir ieškoti, kas panorės dar dvejus metus įsikinkyti į pačius blogiausius irklus šioje galeroje. Biržoje, aišku, tokių bebaimių neatsiras, belieka Seimas.
Sudėtingiausia, žinoma, su švietimu. Mokytojai ir įsiutinti, ir pastarųjų langų ir sofų kelionių metu pajutę savo jėgą, todėl švietimo reformai judinti reikės tikro kamikadzės.
Žinoma, jeigu ta reforma neapsiribos etatinio apmokėjimo pokštu, nes, turint 10 eurų švarko kišenėje, perkelti 4 eurus į marškinių kišenėlę, o 6 – į užpakalinę kelnių, motyvuojant, kad ji turi daugiau kontaktinių valandų su kėde, nelabai yra reforma. Eurai juk vis tiek tie patys dešimt.
Laimei, visuomet gali padėti Seimo narys M.Puidokas.
Paskirti jį vadovauti švietimui būtų ypač rafinuotas kerštas pedagogams.
Kai savo kailiu patirs, ką reiškia dvasinis suartėjimas su Sirijaus planeta, ne tik J.Petrauskienę, bet ir A.Pitrėnienę ims minėti šviesiu žodžiu. Toji bent išmokė „ačiū“ rašybos.
O N.Puteikis puikiai tiktų tiek Kultūros, tiek Aplinkos ministerijai.
Pirmu atveju jis kažkada braukė prakaitą kultūros paveldo apsaugos baruose, antruoju – yra dirbęs archeologu, taigi gal iškas kokią retesnę reptiliją ir įtrauks ją į Lietuvos raudonąją knygą.
Jeigu jis nesutiktų, nes tikisi laimėti prezidento rinkimus (ir nereikia čia juoktis, žmonės daug kuo tiki, būna tokių, kad net plokščia planeta ar bloga akimi), visuomet yra S.Jakeliūnas. Juoba kad jis jau, jeigu tikėtume premjeru, yra faktiškai prisikasęs prie anos krizės ištakų, taigi kaip ir neturės ką veikti po šio monumentalaus žygdarbio.
Tiesa, šis ponas nelabai susijęs nei su kultūra, nei su aplinka, tačiau tai tikrai neturėtų tapti rimta kliūtimi, nes ir su finansais, būkim atviri, irgi nelabai susijęs.
O jeigu ir tas nebūtų palaimintas, visuomet galima ištraukti slaptą kortą, tokį universalų valetą visiems gyvenimo atvejams T.Tomiliną. Jis visur eitų. Reikia – į Vilniaus merus, reikia – į bet kokius ministrus.
Seime, žinoma, be šių ypatų taptų daug nuobodžiau, bet ką padarysi – kiekvienas poelgis turi savo atoveiksmį.
Aišku, labai gali nutikti, kad šios kandidatūros netiks, nes juk valstiečiai skelbė, kad kultūra, švietimas, aplinkosauga bus jų prioritetai. O ką nors nuveikti su tokiais profesionalais sunkiai besiviltų net optimistiškiausias premjeras.
Tada jau teks paimti liktarną ir kartoti, kad Kalėdos – stebuklų metas. Ir kad kitų metų pradžioje visiškai nelauktai pasirodys Trys Karaliai, nešini išminčių dovanomis. Tegul ne auksu, tegul ne smilkalais ir kitais nūdien nebeaktualiais dalykais. O kompetencija, sugebėjimu mobilizuoti komandą ir sugebėjimu bendrauti su visuomene.
Čia toks scenarijus labiau iš nemokslinės fantastikos žanro, bet, pasikartosim, Kalėdos – stebuklų metas.
