Jeigu jis vis dėlto pažaidžia šachmatais, vos tik priešininkas skelbia jam šachą, premjeras ima svaidyti į jį savo figūras arba išvis kojos spyriu apverčia lentą.
O jeigu sode premjero vyšnias puola varnėnai, jis netratina į juos savo vardiniu ginklu. Oi, ne, jis iš karto kviečia kariuomenės vadą, kad šis savo ruožtu atridentų haubicą.
Štai galutinai paaiškėjo, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė neišsilaikys poste ir kris nelygioje kovoje su trimis dešimtimis mokytojų, užėmusių jos būstinę. Tad premjeras ėmė ir nušniojo ne tik J.Petrauskienės, bet ir dar dviejų jos kolegų – aplinkos ir kultūros ministrų – galveles. Kad įspūdingiau draugams ir baisiau priešams atrodytų.
Bet ar trys dešimtys mokytojų ministerijoje išsigando? Neatrodo. Ar tik neteks dabar premjerui prieš juos siųsti specialiųjų pajėgų, su paprasta policija čia jau neapsieisi.
O juk buvo galima iš šios aklavietės išeiti daug paprasčiau! Dar senovės Rytų išmintis byloja: jei mokytojai nepalieka ministerijos, tai ministerija palieka mokytojus. Vadinasi, į Kauną reikėjo perkelti ne Žemės ūkio, o Švietimo ir mokslo ministeriją su visais valdininkais, ir streikuojantys mokytojai būtų pasilikę nakvoti jokio oficialaus statuso nebeturinčiame pastate Vilniuje.
Gali būti, kad pedagogai, susirinkę miegmaišius su termosais, irgi patrauktų į Kauną. Bet tada jau būtų visai kita daina – naująją ministeriją jau galima būtų apjuosti spygliuota viela ar giliu grioviu. Arba išvis neskelbti jos adreso, kad tie streikuotojai jos nerastų. Žodžiu, variantų daug ir visi bekraujai, vien premjero naudai.
Bet dar ir dabar variantas dėl Kauno nepražuvęs, nors pralieta tiek ministrų kraujo.
