Juk ką reiškia vien streikuojančių mokytojų įsitvirtinimas Švietimo ir mokslo ministerijoje patekus į ją ne tik per duris, bet ir per langus.
Kaip paliudytų perfrazuota liaudies išmintis, istoriniai įvykiai po vieną nevaikšto.
Ar taip apie premjerą kalba pačios aršiausios opozicijos atstovas, ar Vyriausybės narys? Toks klausimas kilo trečiadienį klausantis Sauliaus Skvernelio atstatydinamų kultūros ir aplinkos ministrų Lianos Ruokytės-Jonsson bei Kęstučio Navicko.
Atėję susitikti su prezidente Dalia Grybauskaite šie Vyriausybės nariai, iki šiol kalbėję gana aptakiai ir miglotai, pratrūko taip, kaip iš atleidžiamų ministrų, regis, dar niekas nebuvo girdėjęs.
Abu ministrai pareiškė, jog su S.Skverneliu jie ir patys toliau nebedirbtų, o kultūros ministrė net išrėžė, kad jai to nebeleistų savigarba.
Ir L.Ruokytė-Jonsson, ir K.Navickas tvirtino buvę spaudžiami, pastarasis guodėsi apskritai niekuomet neturėjęs premjero palaikymo, išskyrus vadinamąją urėdijų reformą pačioje kadencijos pradžioje.
Anot aplinkos ministro, vėliau jo nerėmė ne tik premjeras, bet ir formaliai jį delegavusi valstietiškoji Seimo dauguma.
Staiga praregėjęs K.Navickas pamatė, kad S.Skvernelis linkęs versti atsakomybę kitiems ir prisidengti ministrais, kai kyla grėsmė jam pačiam.
Išgirdus tokias išpažintis galima konstatuoti, jog netgi daug ką mačiusioje Lietuvos politikoje iki šiol nebuvo, kad postų netenkantys ministrai taip piktai trenktų durimis ir dar pasistengtų jomis priverti premjero pirštus.
Šie ministrų pareiškimai taip pat atsako į klausimą, kodėl iš darbo metamai švietimo ir mokslo ministrei J.Petrauskienei į kompaniją S.Skvernelis pasirinko būtent šiuos Vyriausybės narius.
Jeigu nesutari, geriausia – atimti portfelius.
Kita vertus, premjero pasirinkimą neteisinga būtų aiškinti vien emocijomis.
Juk tiek L.Ruokytė-Jonsson, tiek K.Navickas yra tie ministrai, kurie sulaukė bene daugiausia viešos kritikos dėl nekompetencijos ar neveiklumo, kaltinti jaukiant padėtį savo valdomose srityse ar tiesiog jų nesugebant valdyti. Todėl šios dvi ministerijos, kaip ir J.Petrauskienės vadovaujama, gyveno nuolatinių skandalų ritmu.
Asmeninius ministrų dūrių motyvus irgi galima nuspėti. Tai noras atkeršyti S.Skverneliui, o kartu galbūt net pasiūbuoti paliekamą Vyriausybės laivą.
Juk ministrai negalėjo nesuprasti, kad jų šnekos Prezidentūroje – tai tiesiog puiki pagalbinė priemonė D.Grybauskaitei, nevengiančiai pamindžioti S.Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės.
Negana to, kelios dešimtys streikuojančių mokytojų, nuo kurių ir prasidėjo visa ši politinė sumaištis, tebegyvena Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vyriausybės, taip pat visų valdančiųjų propagandininkai streikuotojus (tokia protesto forma galimai pažeidžiančius įstatymus) apsupo ir mėgina pulti visu frontu – pasirašinėja susitarimus su valdžiai palankiomis profsąjungomis, spaudžia savivaldybių, kurioms priklauso tų mokytojų atstovaujamos mokyklos, merus, gąsdina ne tik finansiniu badu, bet ir policijos jėga.
Bet, atrodo, valstiečių valdžia viliasi, kad tą saujelę protestuotojų pavyks palaužti nebūtinai siunčiant policijos pareigūnus, bet tiesiog vilkinant laiką.
Tiesa, pastarasis scenarijus gali ir nepavykti, nes atkakliai derybų siekiančius streikuotojus nutarė priimti D.Grybauskaitė.
Taigi po šio susitikimo Prezidentūroje taikiklis gali nukrypti ne vien į Švietimo ir mokslo ministeriją, bet ir į Vyriausybę.
Sutapimas ar ne, bet S.Skvernelis pareiškė žengiantis pirmąjį žingsnį užsitęsusiame streikuojančių mokytojų ir Vyriausybės ginče – nurodė sukurti derybinę komisiją, kuri turėtų padėti išspręsti kylančius nesutarimus.
„Dominuoja ne racionali diskusija, o aistros ar net destruktyvūs veiksmai.
Esu ir jaučiuosi atsakingas už tai, kas vyksta valstybėje. Todėl raginu visas konfrontuojančias puses sudėti ginklus, mesti į šalį asmeniškumus, užbraukti brūkšnį ir imtis konstruktyvių bei konkrečių darbų“, – pareiškė Vyriausybės vadovas.
Dar sunku prognozuoti, kaip baigsis ši politinė krizė. Bet ar negalėjo ji būti išspręsta paprasčiau?
Antai trečiadienį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pagaliau paskelbė, jog švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė pažeidė įstatymus nedeklaravusi savo vyro privataus verslo ryšių ir skatinusi šiai ministerijai pavaldžias įstaigas, kurios savo ruožtu sudarinėjo sandorius su jos sutuoktinio verslo įmone.
O juk S.Skvernelis buvo ne kartą žadėjęs, esą jeigu etikos sargai nustatys, kad švietimo ir mokslo ministrė supainiojo interesus, ji bus atleista.
Kodėl premjeras nepalaukė poros dienų, o jau pirmadienį skambiai paskelbė apie iškart trijų ministrų atleidimą? Gal norėjo pasirodyti itin ryžtingas? Tačiau vargu ar galėjo tikėtis tokios dviejų atleidžiamų ministrų reakcijos, kuri gerokai pritemdė tokį S.Skvernelio šaunumą.
