Apie tai, kad Lietuvai netrukus gresia karas, Vyriausybės vadovas iš pradžių paskelbė ankstų ketvirtadienio rytą lankydamasis opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos posėdyje.
Apstulbusiems liberalams panorus įsitikinti, ar jie rytą gerai išgirdo, ir paklausus S.Skvernelio apie tai per Vyriausybės valandą Seime, politikas visa tai patvirtino ir pakartojo dar griežtesniais žodžiais.
Pasak premjero, pagrindinė opozicijos jėga – konservatoriai siekia sukelti valstybėje kuo didesnį chaosą, o po to nuversti dabartinę valstiečių valdžią. Negana to, esą yra įtarimų, kad konservatoriai taip vykdo Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis.
Išsigandusiems parlamentarams S.Skvernelis dėstė, kad visa tai – dar nuo praėjusių Seimo rinkimų įgyvendinamas Kremliaus ir konservatorių planas, į kurį įeina ir tebesitęsiantis mokytojų streikas, ir šį savaitgalį suplanuotos protesto akcijos, ir opozicijos pastangos sužlugdyti kitų metų valstybės biudžeto priėmimą.
Jeigu išdegtų pastarasis kėslas, anot Vyriausybės vadovo, Lietuvos lauktų juodi laikai – nukentėtų pensininkai, vaikus auginančios šeimos, pinigų nebeužtektų net kitąmet turintiems įvykti prezidento, savivaldos ir Europarlamento rinkimams.
Bet nupiešęs šitokį apokaliptinį vaizdą S.Skvernelis bendrapiliečius ėmė raminti: esą valdžia visa tai mato ir nesėdi rankų sudėjusi. Todėl ir ketinama ant kojų sukelti specialiąsias tarnybas, kurios turėtų užkirsti kelią sąmokslui.
Visiems bandant gaudyti kvapą, prabilo ir valstiečių vedlys R.Karbauskis – esą dar niekada premjeras nebuvo toks teisus.
Galima tokiais pareiškimais baisėtis, galima iš jų juoktis, bet tikrai neverta stebėtis. Gąsdinti Maskvos baubu mėgo kiekviena mūsų valdžia.
Antai praėjusią kadenciją kurį laiką švietimui dirigavęs ministras D.Pavalkis geresnių sąlygų taikiai reikalaujančius mokytojus irgi buvo apkaltinęs kaip veikiančius Kremliaus naudai.
Jei Rusijos ranką taip aiškiai regi net kairieji, ką jau šnekėti apie dešiniuosius. Ar būdami valdžioje, ar opozicijoje konservatoriai ir gula, ir keliasi kalbėdami apie be atvangos puolančią Maskvą, kuriai talkina lietuviška penktoji kolona.
Nieko keista, kad šį nujodinėtą arkliuką pasižabojo ir dabartinė valdžia, siekdama dar labiau sutelkti savo rėmėjus, nes kai kurie jų jau ėmė nusivilti visuotinės gerovės kūrėjais valstiečiais.
O tokią grėsmingą retoriką, su kuria galėtų lenktyniauti nebent V.Landsbergis, ko gero, nulėmė ir karštas premjero būdas.
Atrodo, S.Skvernelis įsitikinęs: politikoje į kiekvieną smūgį reikia atsakyti dar stipresniu.
Juolab kad pastaruoju metu tų smūgių – kaip iš gausybės rago, o kai kuriuos jų išprovokavo ir pats Vyriausybės vadovas. Juk būtent jis pakėlė politinę temperatūrą kone iki maksimumo, staiga išvaręs ne tik su švietimo reikalais nesusitvarkančią ministrę J.Petrauskienę, bet ir Aplinkos bei Kultūros ministerijų vadovus K.Navicką ir L.Ruokytę-Jonsson. Atseit švietimo, aplinkos apsaugos ir kultūros srityse reikia naujo proveržio.
Šitaip premjeras tikriausiai tikėjosi pridengti atsitraukimą kovos su streikuojančiais mokytojais fronte, atsikratyti labiausiai neįtinkančių ministrų, nuraminti Seimo valstiečių frakciją, o kartu perimti politinę iniciatyvą.
Visa tai tikriausiai būtų išsipildę, jei ne atleidžiamų ministrų, kurie pasijuto nukriausti, liežuvis. Pas prezidentę apsilankę K.Navickas ir L.Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad S.Skvernelis jais manipuliavo, kratėsi atsakomybės, todėl su tokiu Vyriausybės vadovu ir jie patys nenori turėti nieko bendra.
Po tokių akibrokštų premjerą iš karto ėmė ginti ir girti portfelius tebeturintys kiti Vyriausybės nariai. Tačiau vargu ar jie įstengė nustelbti išspiriamų kolegų žodžius, nuaidėjusius Prezidentūroje.
Žinoma, badydami į premjerą, K.Navickas ir L.Ruokytė-Jonsson tarsi užmiršo rąstus savo pačių akyse. Juk jie abu buvo laikomi vieni silpniausių figūrų vadinamojoje profesionalų Vyriausybėje, patys savo veiksmais arba neveiklumu sukėlė ne vieną skandalą.
Į šiuos ministrus jau senokai žvairavo ne tik opozicija, bet ir juos formaliai delegavę valdantieji, taigi anksčiau ar vėliau tie ministerijų vadovai būtų netekę portfelių.
Po tokių šios savaitės apsišaudymų vėl kilo didelių abejonių dėl „profesionalų“ Vyriausybės. Ar tai nėra tik mitas?
Štai valdantiesiems atstovaujantis Seimo vicepirmininkas „socialdarbiečių“ lyderis G.Kirkilas viešai išrėžė, kad S.Skvernelio vadovaujama Vyriausybė, pavadinta profesionalų, nepasiteisino, nes tai tėra išgalvotas terminas. Iš tiesų galima pritarti nuomonei, kad neturintys nei politinio užnugario, nei politinės patirties ministrai yra itin pažeidžiami, o neretai – ir bejėgiai.
Žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kad nebus lengva rasti kompetentingų ir stuburą turinčių žmonių, kurie galėtų (ir norėtų) užimti tris atsilaisvinusius postus.
Šia situacija ėmė naudotis ir prezidentė D.Grybauskaitė, kuri anksčiau ne kartą yra kaltinusi Vyriausybę bejėgiškumu.
Šalies vadovė tuojau pat ėmė globoti streikuojančius mokytojus, pateikė savo siūlymus, kaip Seime taisyti mokytojų algas reglamentuojančius įstatymus, o vakar vėl įgėlė S.Skverneliui – leido dar dvi savaites padirbėti kultūros ministrei L.Ruokytei-Jonsson, nors premjeras siekė ją išvaryti nedelsiant.
Visa tai turint galvoje galima suprasti ir pastarosiomis dienomis smarkiai pakeltą S.Skvernelio toną, ir jo kalbas apie rengiamą perversmą.
Juk ne šiaip sau kalbėdamas apie biudžetą Seime premjeras priminė, jog kitąmet – net treji rinkimai. Nors Vyriausybės vadovas dar nepaskelbė, ar kandidatuos į prezidentus, daug kas tebelaukia teigiamo atsakymo. Tik ar jam bus verta tuos žodžius ištarti?
