Aidas Puklevičius. 2018-ieji – normalūs normalių žmonių metai

Baigiantis metams sunku atsikratyti pagundos juos įvertinti. Galų gale kada tai daryti, jeigu ne priartėjus Kalėdoms, kai bent kelias dienas žinosime – jokių plenarinių posėdžių ar slaptų perversmų.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2018-12-18 07:48

Taigi jokios politikos, nes net politikai tokiomis dienomis tampa panašūs į paprastus mirtingus žmones – persivalgo silkės, pakuoja dovanas namiškiams, susibado pirštus į eglės spyglius.

Kokie buvo tie 2018-ieji? Visais laikais kiekvienai kartai būdinga savo metą vertinti kaip patį unikaliausią.

Galima lažintis, jog net gūdžiais viduramžiais, kai per ištisą žmogaus gyvenimą mažai kas tepasikeisdavo, metraštininkai skelbė, kad tokių dalykų seniai benutikę.

Greičiausiai taip yra todėl, kad viskas, kas mums nutinka dabar, mums atrodo reikšmingiausia. Mat tai yra dabar ir šalia.

Tačiau suvaldykime tą norą susireikšminti. Net tai, kad Palangos verslininkai pirmą kartą buvo patenkinti vasara, šių metų nedaro kuo nors unikalių.

Pasiknaisioję po kalendorius rasime dar ilgesnių ir dar karštesnių vasarų, todėl tik džiaukimės, kad penkis mėnesius bent oras tramdė norą burbėti ir burnoti.

Paradoksalu, tačiau labiausiai 2018-ieji įsimins tuo, kad jie buvo tiesiog normalūs normalių žmonių metai. Su pergalėmis ir pralaimėjimais. Su šuoliais ir kluptelėjimais. Su netesėtais pažadais ir išsipildžiusiais lūkesčiais.

Bet palaukit, egzaltuotai sukliks kas nors, kaip galima?! Taigi dar niekad nebuvo tokių sukrėtimų. Kad ir, aure, protestai Prancūzijoje, pragaras Viduriniuose Rytuose, „Brexit“ aklagatvis anapus Lamanšo, Italijos chaosas.

O tada pridėkim ranką prie širdies ir paklauskim savęs: kada prancūzai neprotestavo, britai nesidarė galų dėl Europos, italai gražiai tvarkėsi vyriausybėse, o Viduriniuose Rytuose tekėjo pieno upės kisieliaus krantais?

O pas mus, nesiliaus pakiliai oponuoti kritikas, kada tiek visko buvo sukritę į 365 dienas?! Ir blogas maitinimas per Dainų šventę, ir vaikų grobimai, ir medžių kirtimai, ir mokytojų streikai.

Ir vėl – nuimkim delną nuo veido, pridėkim prie širdies ir klauskim savęs, ar kada nors per kokias nors šventes kas nors valdiškai skaniai maitino, ar anksčiau medžiai užaugdavo kaip baobabai niekieno nekertami ir ar bet koks įvykis, susijęs su vaikais, mokykloje ar už jos ribų nesukeldavo pamaldžių aimanų: „Taip net sovietmečiu nebuvo“?

Beje, pastarąjį pasakymą reikėtų įtraukti į geram tonui prieštaraujančių frazių žodyną ir mėgstančius jas valkioti bausti priverstiniu „Pageidavimų koncerto“ žiūrėjimu tris paras dieną naktį.

Žodžiu, visko buvo, ir čia nieko nauja. Šiek tiek naujesnis gal tik mūsų nebesugebėjimas reaguoti į įvykius bent tiek santūriau, nes tokiame sparčiame informacijos sraute laimi nebe žinia, o ją lydinti emocija.

Todėl ir šokinėjame nuo vieno pykčio iki kito, bet ir tai tuoj taps nauja norma.

Beje, ir pats pyktis nėra taip jau blogai, kai jis išsakomas. Blogiau, kai jis užspaudžiamas ir paliekamas pūliuoti tol, kol pratrūks.

Garbės žodis, visai neseniai buvo paskelbti tyrimai, pagal kuriuos, kai žmonės atvirai išsako savo pyktį vienas kitam, jie bent jau randa atskaitos tašką ieškoti kelių, kaip ateityje tokių pačių pykčių išvengti.

Žinoma, atsiras kitų, bet ir tada juos atvėrus galima judėti į priekį. Tai žmonija ir daro kelis tūkstančius metų.

Bet su politika jau visiškas dugnas, vėl ims kalbėti priešgyna. Ir tada reikėtų prisiminti vieną gerą taisyklę – bent švenčių metu nekalbėti apie politiką.

Patikėkit, jeigu ir yra kada nors metas, kai tikrai reikia nusišalinti nuo politikos temų, tai jis yra tada, kai ieškote dovanų artimiesiems, laužote galvą, ką rinktis, – tikrą eglutę ar dirbtinę, svarstote naują silkės receptą, o svarbiausia – kai sėdate prie stalo su artimaisiais.

Ir netgi tada, kai visi iki vieno esate kultūringi, civilizuoti ir gebate kalbėtis be kumščių, vis tiek praleiskite politikos temas.

Kad ir kaip magėtų pareikšti savo nuomonę dėl būsimo prezidento ar norėtųsi aptarti Vyriausybę. Neverta. Nes tai irgi yra ar bent jau turėtų būti normalu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?