Jam taip įstrigo ši mintis, kad nusprendė ją patikrinti. Bet prieš tai jis išsitraukė b... b... bloknotą. Aprašė sapną, išmaniuoju telefonu nufotografavo tekstą ir pasidalino socialiniuose tinkluose.
Jei jau persimainė pasaulis, pamanė, turėjau pasikeisti ir aš. Nusliūkino į vonios kambarį, pažvelgė į veidrodį ir tuomet išsitraukė b... binoklį.
O stalčiuje jis gulėjo tam, kad prireikus galėtų rasti paprasta akimi nematomą inkštirą. Visai ne tuo tikslu binoklį jis priglaudė prie akių – tada pasidarė asmenukę ir pasidalino.
„Jokių permainų“, – brūkštelėjo prie nuotraukos.
Laukdamas reakcijos ir patiktukų jis aiškiai išgirdo, kaip kažkas garsiai užgurgė. Gur gur gur – balsu atkartodamas pilvo pageidavimų koncerto numerį jis nuėjo į virtuvę ir tuomet išsitraukė b... b... bulvių.
Pasikepė. Apšlakstė kečupu. Įsmeigė šakutę, tada išsitraukė b... butelį kefyro. Pastatė prie garuojančių bulvių lėkštės, parinkęs įdomiausią kampą nufotografavo ir pasidalino feisbuke.
Virškindamas sočius pusryčius jis nusprendė į pasaulį pažvelgti pro langą. Snyguriavo. Artėjo Kalėdos.
Na, ne visai Kalėdos. Iš tolumos per sniegą artėjo grakštus apsnigtas siluetas, kuriame pamažu ryškėjo vis patrauklesni moteriški bruožai.
Tavo dantukai lyg nukirptos avys iš vandens lipančios, pakerėtas jis ėmė šnabždėti panosėje, jos atsiveda dvyniukus ir nebūna kritusių, tavo lūpytės – liepsnojąs karmezino kaspinas, tokia miela šnekioji burnytė, tavo smilkiniai – granatų skiautelės šydo pavėnyje, tavo kaklas lyg Dovydo bokštas, akmens dantim stiprintas, tūkstantis skydų ant jų sukabinta ir visi skelbia didvyrių drąsą, tavo krūtys lyg neramūs ožkiukai, lyg gazelės dvyniukai, tarp lelijų paklydę...
Tuomet jis išsitraukė b... b... batus. Išeisiu, pamanė, pasitiksiu ją ir toliau per pasaulį keliausime kartu – nepalikdami pėdų. Bet neišdrįso.
Nufotografavo pro langą ir pasidalino. „Snieguolė“, – parašė prie nuotraukos.
Turbūt ne pro tą langą žiūriu, akimirką pasvarstė, ir vienu mygtuko spustelėjimu įsijungė žydrąjį langą, kuris, kaip ir visada, nieko gero nerodė – kartojo vakarykštes laidas, pasenusias taip beviltiškai, kaip atrodo durų kodą bandantis surinkti girtuoklis.
Nesusivaldęs jis išsitraukė b... b... beisbolo lazdą ir atsivėdėjęs tvojo – pataikė per veidą ponui patarėjui Avietauskui, kuris, tarsi nužengęs iš jo sapno, nelogiška greitakalbe aiškino, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis.
Kiek aprimęs jis nufotografavo šukėmis pažirusį žydrąjį langą su profesionalaus pokyčių pranašo atspindžiu ir paskelbė savo gausiems sekėjams.
„Sveikinu!“ – feisbuke pasipylė jo fotoįrašų gerbėjais apsimetančių draugų dirbtinio susižavėjimo šūksniai, kurie jam kėlė ne visai džiaugsmą, labiau kažkokį gaižų nepatogumo ir trūkumo jausmą. Tad jis išsitraukė b... b... Bibliją. Pasidarė asmenukę ir pasidalino.
Tada per keturias valandas perskaitė Senąjį Testamentą. Naujajam Testamentui užteko valandos. Tokia sparta jo nenustebino, mat tai buvo labai įdomus ir įtraukiantis veikalas.
Be to, net literatūros kritikai bet kokio storio knygą perskaito b... b... bumerango skriejimo greičiu, o juk jis – tik paprastas skaitytojas, b... Biblijoje ieškantis ano pasaulio, kuris iki šių laikų šitaip pasikeitė.
Nė velnio tas pasaulis nepasikeitė, pamanė, jis tiesiog perėjo iš vienų rankų į kitas, o mes tame pasaulyje – tik žaislai telefonų rankose.
Tuomet jis išsitraukė b... b... barzdą, baltą kaip snaigė ant Snieguolės blakstienos. Prisiklijavo. Užsimaukšlino raudoną kepurę. Apsivilko raudoną paltą. Apsimovė raudonas kelnes. Apsiavė raudonus batus. Iš kampo pagriebė raudonas pirštines ir raudoną maišą.
Ir visas persimainęs, tik neatsikratęs mikčiojimo, išsmuko į platųjį pasaulį, kuriame visi troško su juo nusifotografuoti ir ta akimirka pasidalinti socialiniuose tinkluose.
