Tarsi seniai lauktas kalėdinis sniegas gerų žinių pabiro ir iš dangaus. Na, ne iš tokių aukštybių, kuriose simboliškai sėdi artėjančių didžiųjų švenčių kaltininkas, tos geros žinios – maždaug iš tokio aukščio, kiek į dangų verždamiesi pasiekia Kauno Rotušės ir Prisikėlimo bažnyčios bokštai.
Viena gera žinia – baltai apsnigtą kalėdinį miestą kauniečiai ir turistai galės apžvelgti iš Rotušės bokšto, kuris jau pritaikytas apžvalgoms, saugus. Turizmui ir muziejinėms erdvėms pritaikyta ir daugiau Rotušės patalpų, taigi poetiškai Baltąja gulbe vadinamame Rotušė išplėtė savo paskirtį kaip vienas Kauno savasties ženklų.
Vaizdas iš Rotušės bokšto žavus, matyti mėlyni Nemuno ir Neries vingiai, raudonai balti (nes apsnigti) Senamiesčio stogai – tačiau Kauno senamiestis – upės slėnyje, gana žemoje vietoje, tad daug ir plačiai panoraminės erdvės akiai neatsivėrė.
Kas kita būtų pasižvalgyti nuo aukščiausios Kaune šventyklos, Prisikėlimo bažnyčios, bokšto.
Taigi antroji gera žinia iš aukštai ir yra ta, kad žadama sutekti galimybę apžvelgti Kauną nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo!
Posakis, kad Kalėdos – stebuklų metas, jau tapo gerokai nuvalkiotas, tiek, kad per žiemos šventes jau norisi mažiau stebuklų, o norėtųsi matyti daugiau besišypsančių veidų, ir kad tas šypsenas išspaustų ne išgerti svaigalai, bet laimės svaigulys, jog gyveni viename gražiausių miestų Europoje ir apskritai pasaulyje.
Susiję straipsniai
Kiek tiesos tokiame drąsiame teiginyje ir bus galima įsitikinti, kai pažvelgsime į jį iš Prisikėlimo bažnyčios aukščio.
Vienas aukščiausių bokštų Kaune visuomenei kol kas nėra prieinamas. Dabar galima pakilti tik į Prisikėlimo bažnyčios terasą, tačiau planuojama atverti ir šios bažnyčios bokštą.
Kaip pastebėjo Kultūros paveldo departamento Kauno padalinio vadovas Svaigedas Stoškus (beje, vilnietis), Prisikėlimo bažnyčia yra aukščiausia Kauno vieta, nes bokštas ir pats aukštas, o dar ir šventykla stovi ant kalno, tad nuo viršaus atsiveria fantastiškas vaizdas.
Dabar liftas įrengtas tik iki apžvalgos aikštelės, esančios ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Aišku, ir čia vaizdas gražus, bet nuo bokšto jis būtų įspūdingesnis.
S.Stoškus priminė, kad nuo sovietinių laikų bokšte buvo įrengti geležiniai laiptai, tačiau norima dar įrengti liftą, kad į Kauno aukštumas galėtų pakilti ir judėjimo negalią turintys žmonės. Taip pat reikėtų dar įrengti ir nedidelę apžvalgos aikštelę.
Bokštas sutvirtintas, yra gelžbetoninės perdangos. Kultūros paveldo sargybinis dar atkreipė dėmesį, jog „yra ir neaiškių sovietinių tvarkymo elementų, bet viską galima pakoreguoti. Atvėrus šį bokštą žmonėms, vieta būtų tikrai patraukli, nes nuo jos visas Kaunas matyti kaip ant delno“.
Deja, yra ne tik neaiškių sovietmečio tvarkymo elementų“, bet atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais įrengto pakėlimo lifto , sakykime taip, menkų nesklandumų. Nesklandumai gal ir menki, tačiau būriui žmonių, 2015 metais sausio 1-ąją įstrigusiems lifte, taip neatrodė.
Susiję straipsniai
Tie, kurie tikėjosi tuos Ožkos metus (tokie buvo 2015-ieji pagal Rytų kalendorių) sutikti romantiškai ant žymiausios Kauno šventyklos stogo, tikrovėje pajuto kinų kalendorinės ožkos ragų dūrį į minkštą vietą ir sutiko tuos Naujuosius įstrigę lifte. Ir vargas buvo tiems, kurie kentėjo dėl klaustrofobijos (uždarų patalpų baimės).
Reikia tikėtis, kad nei Kiaulės, nei kitų kalendorinių gyvulių metais Prisikėlimo bažnyčios liftas daugiau tokių kiaulysčių nebeiškrės.
O šiaip sumanymas Prisikėlimo bažnyčios bokštą padaryti pasiekiamą ir kauniečiams, ir miesto svečiams – pagirtinas. Iš principo reikėtų kuo daugiau bokštų pritaikyti miesto apžvalgoms. Šiuo požiūriu Kaunas, įsikūręs prie dviejų (gal net trijų, jei į sąrašą įtrauksime Nevėžį) upių, apsuptas kalvų – dėkingas žvalgytis iš aukštai miestas.
Tik pagalvokime, kokių grožybių kauniečiai ir turistai pamatytų nuo Pažaislio vienuolyno bokštų žvelgdami į Kauno marių vandenis, juos apsupusius miškus toli dūluojančius statinius. Pažaislio vienuolynas įsikūręs ant neaukštos kalvos, tačiau vandens apsuptas vaizdas būtų galbūt patrauklesnis, nei dabar vienuolyne įsikūręs didelėmis kainomis net užsienio turistus bauginantis restoranas, kurį taip aštriai sukritikavo lietuviškasis viešojo maitinimo įstaigų žinovas A.Užkalnis.
Įdomu betgi, jog slėpiningus vaizdus, atsiveriančius iš Pažaislio vienuolyno bokštų, pirmasis Europos literatūros kontekste aprašė suomių rašytojas Jyrki Erra neseniai išleistoje knygoje, istorinio trilerio žanrui priskiritiname romane „Kauno puslapiai“.
Kauniečiams įdomumo dėlei gal ir būtų verta paskaityti šią knygą, bet tikroms knygų žiurkėms gaišti laiko nepatarčiau, nes literatūriniu požiūriu tai itin nevykęs kūrinys, arba vertėjas pasitaikė ne pats geriausias...
Tai tiesiog amerikietiško istorinio trilerio ir skandinaviškos žiovulio literatūros mišinys, o ir pažintine prasme mažavertis, sužinome nebent tik, kad Kauno klimatas panašus į Suomijos ir kad čia knibždėte knibžda Vatikano, CŽV, KGB, Maskvos stačiatikių ir dar Konstantinopolio patriarchato agentų, kurie tarsi Žmogus - Voras šokinėja Pažaislio vienuolyno stogais.
Na, nebent dar praplėsite savo intelektualinį akiratį ir sužinosite, kas yra palimpsestas (Viduramžiais – išskustas ir iš naujo užrašytas tekstas) ir kad Pažaislio apylinkės net šaltą žiemą yra žavingos. O ypač, jeigu į jas žvelgi iš aukštai. Vien už tai tam suomių rašytojui verta paspausti ranką, už idėją, kad Kalėdų proga dažniau pažvelgtume į Kauną iš aukščiau, bent jau pašokę aukščiau savo bambos.
Jeigu jau taip davus valią vaizduotei, tai ir Arkikatedros bazilikos skliautuose, tokiuose plačiuose, renesansinio stiliaus, Kauno arkivyskupija kartu su paveldo departamentu ir miesto valdžia galėtų įrengti sėdėjimo ir stebėjimo vietas apžiūrėti Senamiesčio paslaptis. Ir apskritai tokiu būdu atverti Kauno slėpinius, net ir požeminius, net ir visiškus vaizduotės kūrinius, tokius kaip mitą apie tai , kad dar rusų carinės okupacijos laikais nuo Pažaislio vienuolyno iki Soboro buvo iškastas tunelis, kuris vėliau, jau Stalino laikais, buvo užverstas.
Kliedesiai? Galbūt. Tačiau daugybė Europos miestų gauna didžiules pajamas iš turistų pasakodami dar ne tokias neįtikėtinus vaizduotės vizijas. Tad ir mes, kauniečiai, jei norima tapti ne tik turtingesnis, bet ir įdomesni pasauliui, daugiau žvelkime į savo miestą iš bažnyčių bokštų aukštybių, o ne tik spoksodami užvertę galvas aukštyn nuo šaligatvio.