Po netikėto ir visus suklusti priverčiančio politinio sprendimo ar dėl įvairių aplinkybių kilusio kaip grėsmingo pristatomo įvykio, išskyrus teroristinius išpuolius, išlenda grėsmės tikrumu abejonių keliančios detalės, o kartais tai sukelia net juoką.
Faktiškai jau tapo mūsų kasdienybe, kad vis dažniau iš pradžių grėsmė išsipučia kaip balionas, kol pro atsiradusią skylutę nepradeda tekėti oras ir rankose lieka kreivą šypseną keliantis daiktas.
Iliustracijai gerai tinka panika dėl pastebėto drono Londono Gatviko oro uoste. Sustabdyti šimtai skrydžių, tūkstančiai neišskridusių, sukeltos ant kojų saugos, policijos ir net karinės pajėgos. Greitas ir teisingas sprendimas. Bet ar skraidyklė rasta? Londono policijos vadas sako: viskas padaryta, reaguota, kaip ir panašiais atvejais numatoma, bet ar dronas buvo, dar neaišku.
Nekritikuoju policijos veiksmų. Kyla tik vienas klausimas: ar šiais laikais triskart pomoderniame technologijų pasaulyje negalima įrengti techninių apsaugos priemonių, apsaugančių nuo panikos? Vis dar trūksta pinigų? Nefinansuokime burbulus pučiančių informacinių karų, ir bus.
Kol kas nėra rimto pagrindo burbulu vadinti biocheminį Solsberio detektyvą. Bet nėra ir garantijų, kad laikui tekant neišgirsime netikėtų, ironiškai žvelgti verčiančių dalykų.
Jau ne vienus metus įsitempę stebime ir klausomės apie karą Sirijoje. Daug į jį įsitraukusių valstybių, daug skirtingų kovojančių grupuočių, padoraus pasaulio nekenčiamas B.al-Assadas, opozicija, pilietinis karas, JAV ir koalicija, Rusija ir B.al-Assadas, apsišaukėliška teroristinė tikrąja to žodžio prasme „Islamo valstybė“, auganti įtampa tarp JAV ir Rusijos, sutelktos milžiniškos informacinės pajėgos iš viso pasaulio.
Trumpai drūtai kalbant, visi jau laukė lemiamo „mūšio“ tarp JAV ir Rusijos. Karo nuojauta šmėkščiojo ir Lietuvos žiniasklaidoje. Buvo prognozuojami vis bjauresni scenarijai. Vos ne antras Vietnamas. Ir štai netikėtas D.Trumpo sprendimas – pasitraukti iš Sirijos. Tariama „Islamo valstybė“ įveikta, ką esą ten ilgiau veikti? Kas ir ar nugalėjo ją, greitai sužinosime. Įdomu kitkas.
Nepaisant milžiniško kiekio informacijos apie karo veiksmus Sirijoje, kai paskui kovotoją bėga ir filmavimo kamera, iš tikrųjų mūsų žinios apie realius įvykius karščiausiame pasaulio regione buvo ir yra labai ribotos. Iš ten dalyvaujančių valstybių atstovų vis dažniau prasiskverbia visiškai kitokios, nei viešai skelbiama, žinios apie JAV ir Rusijos sprendimus priimančių kariškių bendradarbiavimą, keitimąsi žvalgybine informacija ir pan.
Net neabejoju, jog amerikiečių pasitraukimas Baltuosiuose rūmuose buvo planuojamas iš anksto, nors ne visi ir sutiko, buvo aptartas slaptais diplomatiniais kanalais ne su viena sąjungininke valstybe. O gal net ir su vieša priešininke Rusija. Mainais į ką nors kita, apie ką sužinosime po kelerių metų.
Girdžiu pasipiktinusius balsus: vertybėmis neprekiaujama. Remdamasis tuo, ką matau pasaulyje, atsakau: dabar prekiaujama viskuo. Bliūkštant milžiniškam dėmesio burbului Sirijoje pučiasi (ar pučiamas) naujas. Kokios grėsmės kyla JAV traukiantis iš karštųjų pasaulio taškų, ką reiškia D.Trumpo pareiškimas nebūti „pasaulio policininku“?
Atsakymas šiuo klausimu paremiant D.Trumpą paprastas: o kam reikia „pasaulio policininko“? Tegu kiekviena valstybė tvarkosi savarankiškai. Kaip pasiklos, taip ir išmiegos. Demokratiją galima ir reikia propaguoti, bet jėga jos neįmanoma įdiegti. Kokie Arabų pavasario rezultatai? Ten, kur buvusios pasaulietinės valdžios tapo religinės, kur demokratijos ir su žiburiu nerasi.
Afganistane dar nėra laimėjusi kita valstybė. Nei fiziškai, nei dvasiškai. Dėl karo Afganistane iš dalies pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga. Ką gero girdi iš kitų valstybių JAV apie savo buvimą Afganistane? Teisminius procesus Hagos teisme?
Vis dėlto ar po D.Trumpo paspartintos kraujotakos sprendimų pasikeis karas su terorizmu? Pasikeis. Kodėl JAV viena už visus šioje srityje turi dirbti? Kodėl kovojant su terorizmu ES valstybėse tiek daug biurokratijos?
Naujausias pavyzdys. Strasbūre sulaikytas teroristas jau spėjo nušauti kelias aukas, nors turėjo būti areštuotas dar išvakarėse. JAV neparėmė JT migracijos pakto, o ES ir toliau žaidžia pavojingus žaidimus. „Burbulų“ gamyba vyksta ir gerokai arčiau Lietuvos nei Afganistanas ar Sirija.
Pritariu Lietuvos moralinei ar (pagal galimybes) kitokiai paramai Ukrainai, bet P.Porošenkos politika visiškai nežavi. Jaučiu, kad skeptiškas požiūris jo atžvilgiu stiprėja ir ES.
Karinės padėties įvedimas dešimtyje Ukrainos rytinių rajonų yra pabandytas staiga pripūsti grėsmės „burbulas“, nepajėgus perkelti P.Porošenkos prezidentiniuose reitinguose iš trečios į antrą vietą.
Anksčiau kritiškai vertinau buvusio Gruzijos (to meto pavadinimas) prezidento M.Saakašvilio kalbas apie P.Porošenkos komandą. Dabar manau, jog M.Saakašvilis buvo ir teisus.
Nežinia, kas bus kitas Ukrainos prezidentas. Vis daugiau dėmesio susilaukia kandidatas į postą V.Zelenskis, gimęs 1978 m. Aktorius, prodiuseris, komikų grupės „Kvartalas 95“ steigėjas.
Serialas „Liaudies tarnas“, kuriame jis vaidina pagrindinį, prezidento, vaidmenį, įspūdingas. Dėl kandidatavimo į didelės valstybės vadovus kalba laisvai ir įdomiai. Žodžiu, spalvotas ir patrauklus „burbulas“.
Prisiminęs A.Valinsko žygį į Seimą neatmetu galimybės, jog ir V.Zelenskiui kiti metai keliaujant į aukščiausią kalną gali būti sėkmingi.
O kaip sekasi „grėsmių burbulų“ pūtimas Lietuvoje? Vieną jų paskubomis bandė pasigaminti valdantieji. Bet kažkodėl patys ir pradūrė.
