Kitaip tariant, ar šimtmečio minėjimas paskatino mus, kaip valstybę ir visuomenę, labiau susitelkti ir susikalbėti?
Ar į naują savo šimtmetį žengiame labiau subrendę?
Šimtmečio šventes lydėję popiežiaus Pranciškaus vizitas ar partizanų vado A.Ramanausko-Vanago laidotuvės lyg ir skatintų atsakyti teigiamai.
Bet net ir šie iškilūs įvykiai – ne be šešėlių.
Pavyzdžiui, partizanų karas ir toliau nežada tapti visuomenę vienijančiu jos tapatybės pamatu, o ne skaldančiu veiksniu.
Nesugebame suvesti sąskaitų ir su tamsiaisiais jo aspektais – nekaltų civilių žudymu ar Holokausto dėmėmis ant kai kurių partizanų vadų mundurų.
O ką apie mūsų brandą ir gebėjimą kalbėtis rodo violetinės Garliavos psichozės laikus priminęs pilietinis karas dėl to, ar galima mušti savo vaikus?
„Karas“ buvo bene svarbiausias žodis ir kitose srityse. Valdančioji valstietija šiemet ir toliau žūtbūtinai stengėsi kuo labiau įtvirtinti savo pozicijas valdžioje ir kuo daugiau jos užgrobti.
Svarbiausi valdančiųjų taikiniai ir frontai – ne tik opozicija ir Prezidentūra, bet ir tokie priešai kaip žiniasklaida.
Valstiečių ir konservatorių karas abiejų pusių pastangomis tapo toks aršus ir žūtbūtinis, kad visa didžioji politika iš esmės tapo tik šių dviejų jėgų kovos arena.
Negana to, konservatorių ir valstiečių kaktomuša išreiškia ne mažiau seną „dviejų Lietuvų“, „Vilniaus elito“, „viršūnių“ ir „provincijos runkelių“ bei „apačių“ priešpriešą.
Tai, kad šis karas būtų suvokiamas būtent per šią prizmę, labiausiai stengiasi patys valstiečiai ir jų propagandininkai.
Jie tikisi, kad tai ne tik sutelks jų ištikimiausius rėmėjus, bet ir leis bent iš dalies pakartoti Seimo rinkimų sėkmę.
Juk ją daug lėmė ta pati propagandinė schema.
Tad nieko keista, kad valstiečiai ir jų lyderiai sąmoningai stengiasi kuo labiau kurstyti politinį konfliktą.
Bene iškalbingiausias liudijimas – metų pabaigoje įsuktas absurdo spektaklis-detektyvas apie konservatorių ir Kremliaus esą suplanuotą valstybės perversmą, į kurį įveltos ir specialiosios tarnybos.
Visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad tokie metodai valstiečiams išties į naudą – jų, kaip vienos iš dviejų pagrindinių šalies politinių jėgų, pozicijos vis dar atrodo tvirtos.
Be to, iš šalies vadovės perimtu nuolatiniu karu galima pridengti ir nesugebėjimą valdyti sudėtingesnės situacijos.
To nesugebėjimo liudijimu tapo Švietimo ir mokslo ministeriją užėmusių mokytojų streikas, vienu mostu nupūtęs tris „profesionalus“ ministrus ir apnuoginęs viso viešojo sektoriaus problemas.
Kita vertus, šitokia žūtbūtinė kaktomuša – į naudą ir konservatoriams, užkopusiems į populiarumo viršūnes.
O kitoms dviem pagrindinėms šalies jėgoms – socialdemokratams ir liberalams – užėję tamsūs laikai niekaip nesibaigia ir, atrodo, nesibaigs artimiausioje ateityje.
Liberalams jie tik toliau tamsėja. Šiemet vienu pagrindinių politinių procesų buvusios koncerno „MG Baltic“ politinės korupcijos bylos verpetai dar labiau nusmukdė ir sutrupino šią partiją ir jos vadovybę.
Dėl to, kad šie verpetai kuo labiau įtrauktų ir kitas iki valstiečių valdžiusias partijas, labai stengėsi ir patys valstiečiai.
Būtent šiam tikslui ir buvo skirti visi jų pradėti parlamentiniai tyrimai.
Šios bylos mastą ir poveikį visai politinei sistemai iškalbingai liudija ne tik jos kai kurių pagrindinių tradicinių partijų nuosmukis, bet partijų, kaip instituto, krizė apskritai.
Ji toliau didėjo, o į viršų kilo vadinamieji nepartiniai komitetai ir judėjimai.
Šios bylos verpetai įtraukė net abi kadencijas nepasiekiama Olimpo gyventoja buvusią prezidentę D.Grybauskaitę.
„Lietuvos ryto“ paviešintas jos „tulpių paštas“ su vienu pagrindinių politinės korupcijos bylos įtariamųjų, tuomečiu liberalų lyderiu E.Masiuliu taip kirto jos reitingams ir politiniam autoritetui, kaip niekas kitas iki šiol.
Tai palengvino ir valstiečių puolimą prieš susvyravusią šalies vadovę, jų galimybes jai pademonstruoti, kieno rankose vis dėlto yra valdžia, pavyzdžiui, Seime atmetinėjant jos veto.
Bet valdančiųjų svajonėms apie tokią galią, kokią turi juos įkvepianti Lenkijos ar Vengrijos valdžia, bent kol kas, atrodo, nelemta išsipildyti.
Užtenka vien prisiminti, kuo šiais metais baigėsi jų partijos šventasis ir R.Karbauskio asmeninis karas prieš žiniasklaidą – teisingiau, prieš pagrindiniu simboliniu taikiniu pasirinktą LRT.
Seime metams baigiantis vis dėlto pritrūko balsų galutinai palaiminti R.Karbauskio ir tikrosios Seimo pirmininkės, jo favoritės A.Širinskienės vadelioto LRT veiklos „tyrimo“ išvadas, turėjusias pakloti politinį pamatą priimti įstatymus, dar labiau pažabojančius visuomeninį transliuotoją.
Šis antausis tapo dar vienu įrodymu, kad siekiant kai kurių politinių tikslų valstiečių jėgos vis dėlto yra per menkos.
Taigi kitų metų savivaldos, europarlamento ir prezidento rinkimai jiems bus itin svarbūs norint tas jėgas padidinti.
Todėl šimtas pirmieji atkurtos valstybės sukakties metai neturėtų labai skirtis nuo šimtųjų.
Galbūt tik bus dar karingesni.
