Visos šios akivaizdžiai pasenusios išmintys pirmiausia topteli, kai imi spėlioti, ko galėjo sau pasilinkėti ir pasižadėti svarbiausi šalies žmonės prasidedant naujiems metams.
Kadangi bent du iš jų – Vyriausybės galva ir jo tiesioginis vadovas iš Kultūros komiteto yra vadinamojo andropauzinio amžiaus, knieti spėti, jog jiems norėtųsi ką nors pasiilginti.
Bet toks spėjimas būtų nei šmaikštus, nei teisingas. Nes bet kas pasakytų, jog labiausiai jiems reikėtų šį tą pasitrumpinti. Ir ne šiaip bet ką, o liežuvį, kuris, kaip žinome, yra galingiausias žmogaus organas, galintis įvelti savo šeimininką į visai nereikalingas problemas.
Sakykime, toks visai nekaltas dalykas kaip prezidentės D.Grybauskaitės naujametis sveikinimas televizorius valgantiems žiūrovams. Juk nei kokia programinė kalba, nei koks metinis pranešimas. Ir netgi nepasakyta nieko tokio, kas verstų iš koto ar atrastų amerikas.
Netgi linkėjime šiemet atsispirti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui nėra ko nors labai naujo arba labai baisaus. Visus jau baigia užknisti savamoksliai durniai: vieni jų gąsdina skiepais, kiti ateiviais, treti – plokščiomis planetomis. Ir kiekvienas reikalauja gerbti jo nuomonę.
Beje, pabrėšime, jog reikia gerbti kiekvieno teisę į nuomonę, bet ne pačią nuomonę. Mat jeigu kas nors pasako, kad žemė yra plokščia, tai čia ne nuomonė. Čia blėniai, už kuriuos reikia varyti iš padorios kompanijos su vilko bilietu ir be teisės joje kada nors dar panašiai prasižioti.
Taigi kas blogo, jei šiemet akylai stebėsime tuos, kurie paleidžia kakarines visais įmanomais klausimais, nepaisant to, kad iš savo visų pilkų ląstelių nesugeba išsunkti jokios prasmingos kibirkštėlės? Nieko blogo.
Tačiau tiek Kultūros komiteto, tiek Seimo pirmininkai neraštingumą ir populizmą kažkodėl iš karto puola priskirti sau, ir tada jau metasi į kontrataką, atseit, prezidentė taip bando daryti įtaką būsimiems rinkimams.
Šiaip, aišku, labai originalus būdas Naujųjų metų naktį daryti įtaką, sakykime, prezidento rinkimams, įvyksiantiems po pusmečio. Kai mūsų žmonės, kurių dėmesio koncentracija vis labiau artėja prie auksinės žuvytės, po pusmečio jau bus pamiršę ir ką prezidentė sakė tą naktį, ir kad Naujieji metai apskritai buvo.
Bet, va, norisi vėl panešioti stagarėlių į savo paties laužą, paverkti, jog muša kas kad galią tuoj prarasianti ir į atsargą išeisianti valstybės vadovė. Tai ir atsiriša liežuvius, o tie jau po to suokia autopilotu, nesivargindami nei dėl gramatikos, nei dėl sintaksės, nei, žinoma, dėl bet kokios minties.
Ta pačia tema, aišku, neužtruko pasiskųsti ir premjeras.
Tik jis buvo protingesnis ir sau nei neraštingumo, nei populizmo nepriskyrė – atseit, nei aš supaisau, apie ką kalbėjo prezidentė, nei manęs reikia klausti.
Ir čia labai norėtųsi pasidžiaugti, kad bent vienas pirmųjų šalies asmenų pradeda mokytis, kada kalbėti, o kada tylėti. Kadangi praėjusieji metai šioje srityje jam baigėsi nei šiaip, nei taip. Iš pradžių paskelbė apie Kremliaus, konservatorių ir Tapino rengiamą valstybės perversmą.
Po to patikslino, kad konservatorių ten kaip ir nėra. Vėliau dar patikslino, kad ir Kremliaus nelabai yra. Dar vėliau – kad tai ne visai perversmas, o gal ir visai ne perversmas. O praėjusią savaitę sužinojome, kad apskritai Tapino šou nedalyvaus. Vadinasi, iš visų keturių istorinės frazės dėmenų nebeliko nė vieno.
O jei neliko nė vieno, tai kokio velnio reikėjo aušinti burną ir paleisti savo liežuvį autopilotu?
Todėl tyla dažnai tikrai būna auksas, kai žodis tik sidabras. Ir to labiausiai norisi palinkėti valdžios vyrams ir moterims šiemet, kai ne vienas ima gūžtis baimindamasis galimų ekonominių sukrėtimų, kurie prasidės tikrai ne pas mus, tačiau lygiai taip pat tikrai mūsų neaplenks.
Nes pasaulio istorijoje galybė pavyzdžių, kai būtent palaidas liežuvis tokias krizes ir priartindavo, ir padidindavo.
