Vos nusileidus – dar lėktuvui važiuojant iki išlaipinimo portalo – apėmė keistas jausmas: pro langus buvo matyti tiek sniego, tarsi tai būtų ne didžiausias valstybės oro uostas, o angelų ganyklos: puru, balta, amžina ramybė. Šalia sėdėjusi užsienietė filmavo telefonu pro langą – iš tiesų, tokį vaizdą pamatysi ne visuose Europos oro uostuose.
Važiuojame taksi ir vėl negeras jausmas, kad Lietuvoje kažkas nutiko – gatvės nevalytos, pilnos tamsaus mišinio, košės, žemai skraidančių angelų mėšlo. Žvelgiant tarsi šiek tiek iš šalies nesvarbu, kas už tai atsakingas, kas ko nepadarė ar pavogė: tiesiog čia žmonės taip gyvena.
Dėl nevalytų kelių gadinama technika, sveikata, žūsta piliečiai, tai blogai, bet kažkas čia slypi giliau, šis sniegas, ši netvarka ir purvina košė, ji ir visur kitur – švietimo sistema, sveikatos apsauga, mokesčiai, korupcija, protekcijos, nepotizmas, kyšininkavimas, vagiliavimas...
Vis nutveriamas koks nors sukčius su schemomis rankose, kyla skandalas, bet paskui viskas nurimsta, nusikaltėlis atsiperka juokinga bauda. Kur priežastis? Ko gero, nujaučiame, kur ta priežastis, bet nesinori jos įvardyti. Požeminiame garaže pro lubas prie vartų ėmė varvėti vanduo.
Statybininkai rimtais veidais keletą mėnesių remontavo, bet vandeniui į tai buvo nusipjauti. Tada jiems šovė geniali idėja: nuvedė lataką į šalį, kad lašėtų ne prie vartų, o kiek atokiau.
Šalinama ne priežastis, stumdoma tik pasekmė. Kurgi, po velnių, priežastis? Iš kur nepagarba žmogaus gyvybei, nenoras siekti kokybės, meilė blizgučiams, brangiai kainuojantiems pigiems efektams, nesaikingumas, tingumas, aplaidumas, nepagarba artimam, žmogaus sveikatos, apskritai individo nuvertinimas, prietarai, tamsa... Bizantija, Rusijos, blogio imperijos palikimas.
Mūsų televizijos pilnos nusmurgusių ekstrasensų, būrėjų, pranašų, rusiškų serialų, dabar jau ir indiškų pasirodė. Tarkime, kad visa tai smulkmenos, bet prasto skonio triumfas ir prasideda nuo smulkmenų. Puiki dirva tiems, kurie nori grąžinti litą, vyžas ir cholerą. Politikai, kurie puola gelbėti valstybės „skriaudžiamų“ vaikų, paskui ryškiai fotografuojasi su jais... Lenino, Stalino, Brežnevo tradicija. Tokiame kontekste Vakarų Europa iš tiesų įkyri ir nemaloni su savo standartais.
Kai kalbame apie sovietinio režimo padarytą žalą, minime 50 metų okupacijos, iš tiesų reikėtų skaičiuoti kur kas daugiau, iš toliau, nuo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, nuo XVIII amžiaus. Skaitau kaizerio kareivio I.Henningseno dienoraščius, laiškus, rašytus 1915 metais iš Raseinių, Rakavos dvaro, iš Zarasų, Dusetų, ir niekur jis neužsimena, kad čia gyvenama lietuvių, kad būta Lietuvos, visur tik Rusija, rusai, žydai.
Tarkime, tai prašalaičio žvilgsnis. Bet prieš šimtą metų mūsų nebuvo politiniame Europos žemėlapyje, čia buvo Rusija. Rusiško skonio trauka giliai įsispaudusi į kultūrinę atmintį, jos genus, daugelis mūsų klasikų ir intelektualų buvo pirmiausia rusiškos (kartais lenkiškos) tradicijos auklėtiniai, pirmos Nepriklausomybės metu jau važiuota mokytis į Berlyną, Paryžių, Šveicariją, paskui, po Antrojo pasaulinio karo, mūsų kultūros keliai vėl veda į Maskvą.
Tai nėra nei blogai, nei gerai – tai tik faktas, kurio turime paisyti, nes pasaulėjautą, santykį su pasauliu maitina kultūra, ne politika ar ekonomika. Gali būti, kad tai ir yra tamsios, gličios košės, kurios pilnos mūsų gatvės ir galvos, priežastis. Gyvename labai jaunoje valstybėje, negalime nusiraminti, kad viskas jau sukurta, dabar jau pailsėsime, Lietuvą reikia kurti kasdien, nuo smulkmenų, net tokių banalių kaip gatvių ir šaligatvių valymas.
Istorija iš A.Tarkovskio filmo „Nostalgija“: iš pelkės žmogus ištraukia kitą žmogų. Guli abu ant kranto, sunkiai šnopuoja, staiga išgelbėtasis klausia: tu ką?! Kaip tai, nustemba gelbėtojas, aš tave ištraukiau, o išgelbėtasis atkerta: aš ten gyvenu!
