Kalėjimų sistemos ydas nagrinėjantys žurnalistai teigia, kad įkalinimo įstaigas vis dar valdo „bachūrai“, o per 28 metus kalėjimų sistemoje absoliučiai niekas nepasikeitė – viskas taip, kaip buvo sovietmečiu. Kokių esminių pokyčių reikia Lietuvos kalėjimų sistemai?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininke Jurga Mickiene, teisingumo ministru Elvinu Jankevičiumi bei portalo delfi.lt žurnalistu Dainiumi Sinkevičiumi.
– Pone Sinkevičiau, jūs daug rašote apie tai, kas vyksta kalėjimų sistemoje. Kaip apibūdintumėte tai, kas darosi šiuo metu? Ar sistema valosi, ar esminių pokyčių nelabai galime tikėtis?
– (D.Sinkevičius) Akivaizdu, kad sistemoje pokyčiai vyksta. Jie sudėtingai vyksta, bet vyksta. Pareigūnai tampa drąsesni, atėję nauji pareigūnai nebenori taikytis su sena tvarka, kuri daugybę metų egzistavo, kai vadovavo tie patys vadovai, pareigūnai, kurie kitokius metodus taikė. Naujoji karta nori naujo požiūrio, būti šiuolaikiškais.
Galima sakyti, kažkiek permainų vyksta, bet tos permainos yra paviršutinės, nepakankamos. Reiktų griežčiau – ir ministrui griežtesnės rankos, ir Kalėjimų departamentui griežtesnio vadovo. Kad viskas kardinaliai pasikeistų, manau, yra vienintelis kelias – kai bus absoliučiai pakeisti visi vadovai, nebus palikti tie, kurie yra susigyvenę su problemomis, kurių net nelaiko problemomis. Jiems tai tiesiog yra norma.
– Jūs siūlote viską griauti iš pagrindų ir statyti ant naujų pamatų?
– (D.Sinkevičius) Kitaip nieko nebus. Iki šiol kaliniai sugrūsti gyvena didžiulėse bendrabučio tipo patalpose, kamerinio režimo nėra ypatingai daug. Atskirti vadinami „bachūrai“ – kuriam laikui, ko gero, jeigu bus geresnis elgesys, bus atkelti vėl į kitas patalpas. Kol nebus susodinti visi į kameras po 2-3, ko gero, nieko nebus.
– Kalėjimo prižiūrėtoja Laura Kalinauskaitė pati kreipėsi į jus. Matyt, nebeapsikentusi situacijos – ji bandė pagalbos pačioje sistemoje, bet nebuvo atkreiptas dėmesys. Ji teigia, kad po to, kai nesutiko vykdyti savo viršininkų nurodymų ir tapti slapta bendradarbe, sulaukė ir spaudimo, ir keršto. Jūsų manymu, čia vienetinis atvejis?
– (D.Sinkevičius) Manau, kad ne. Šiuo metu yra daugiau žmonių, kurie nori prabilti. Kaip ir Laura minėjo, kiti žmonės sulaukdavo reikalavimų išeiti iš darbo arba paklusti tai tvarkai. Jie tiesiog nuleisdavo rankas ir išeidavo iš darbo. Laura yra 20 metų, naujos kartos žmogus, kuris visai kitaip žiūri ir mąsto, negu ilgamečiai vadovai. Ji nutarė netylėti, nes ką ji praras.
– Bet ji labai rizikuoja.
– (D.Sinkevičius) Ji dabar puikiai supranta, aš su ja bendravau po paviešinimo. Nieko gero nebus jai, nors dabar sulaukė ir ministro palaikymo, ir dėkinga už tai, bet ji sakė, kad sistema yra tokia negailestinga, kad ji vis tiek anksčiau ar vėliau ją suės.
– Ką reiškia nieko gero? Ją persekioja, ji jaučia spaudimą?
– (D.Sinkevičius) Darbe su ja niekas nebendrauja. Žmogus vienas tarp kitų, kuris iš kitos operos. Vaikšto visą laiką darbe su kuprine, kurioje atsineša maistą, nes visą parą budi, kuprinės nepaleidžia iš rankų, nes bijo, kad gali būti pakišti narkotikai. Bet kokiame darbe tai būtų nenormalu.
– Tuo ji ir buvo apkaltinta.
– (D.Sinkevičius) Taip, bet paaiškėjo, kad niekas apie narkotikus nežino.
– Ponia Mickiene, tai, apie ką mes kalbame, yra jūsų daržas. Į jūsų skyrių tokiais atvejais turėtų kreiptis pareigūnai. Su L.Kalinauskaite jūs irgi bendravote.
– (J.Mickienė) Taip. Laurai aš esu tikrai dėkinga. Pirmiausia ji atėjo į Imuniteto skyrių, paprašė susitikimo su manimi. Mes sutikome, ilgai bendravome ir paskui pareigūnė, matyt, priėmė sprendimą kreiptis į spaudą. Problemų išsakymas viduje, specialiai tai skirtai tarnybai, kuri yra skirta pareigūnų apsaugojimui nuo neigiamo poveikio ir įtakos, ir tuo pačiu žiniasklaidai – tas paralelinis ėjimas kartu ir problemų viešinimas padeda ir mums.
Aišku, tai labai nemaloni, įtempta situacija skyriuje, sunku dirbti, bet dirbame, stengiamės. Esu sulaukusi elektroninių laiškų, kur kreipėsi žmonės – ne tik darbuotojai, ne tik dėl Imuniteto pareigūnų neigiamos informacijos, bet ir savo įstaigose.
– Kalėjimų darbuotojai?
– (J.Mickienė) Taip. Taip pat esu sulaukusi elektroninio laiško, žmogus nori pakalbėti taip pat, galbūt, apie imuniteto pareigūnų darbą.
– Vadinasi, tikrai ne vienas toks atvejis yra. Jūs iki šiol turėjote kokių nors skundų?
– (J.Mickienė) Ne. Aš dirbu nuo spalio 30 d. ir kol kas į mane niekas nesikreipė.
– O kokią situaciją radote, kai atėjote ir pakeitėte dėl skandalo, kuomet kaliniai tiesiogiai transliavo savo išgertuves, atsistatydinusį Gintarą Zaveckį?
– (J.Mickienė) Aš atėjau spalio mėnesį, buvęs vadovas G.Zaveckis paliko tarnybą birželio mėnesį. Laikinai vadovavo Imuniteto skyriaus pareigūnas. Darbuotojai yra nusiteikę dirbti. Atėjau su savo idėja, strategija, matymu, vertinu nuomonių įvairovę, visas išsakytas pastabas, ką reikėtų keisti.
Tiek, kiek esu susipažinusi ir susitikusi su įkalinimo įstaigų vadovais, esame aptarę bendradarbiavimo galimybes. Pavyzdžiui, išgirdau neigiamų aspektų Imuniteto skyriaus veiklos atžvilgiu, ką reikėtų tobulinti, kokias rizikas pati įvertinau, ką pamačiau. Taip pat esame atlikę ne vieną apklausą ir jos irgi davė rezultatų – dar kartą patvirtino, kad mąstome teisingai ir kad reikėtų ne tik stiprinti kompetencijas pačių bausmių vykdymo sistemos darbuotojų, įvairių grupių – priežiūros ir apsaugos, tiek dirbančių kriminalinėje žvalgyboje.
Taip pat inicijuoti daugiau, atviriau kalbėti su pareigūnais, kurie galėtų būti priskiriami tarsi neįvardintoms jautrioms grupėms.
– Jūs viską labai gražiai išvardinote, kaip dažniausiai būna popieriuose parašyta. Bet man susidaro toks įspūdis: arba žmonės bijo kalbėti ir išeina iš darbo, arba bando belstis, neprisibeldžia ir galų gale vis tiek išeina iš darbo, arba bando ieškoti pas žurnalistus pagalbos. Matyt, nepasitiki jūsų skyriumi, čia yra bėda. Ministre, gal galite pakomentuoti situaciją?
– (E.Jankevičius) Reikia suprasti, kad mes turime daugiau nei 3 tūkst. pareigūnų, sistema yra gyva, besikeičianti. Tikrai gali būti visko ir atsitikti visko, įvairiuose miestuose. Aš labai džiaugiuosi, kad Jurga atėjo vadovauti šiam skyriui, ji yra tikrai sąžininga pareigūnė ir teisybės bus labai daug ir reikia pasitikėti.
– Bet jeigu nė vieno kreipimosi per tuos kelis mėnesius nebuvo? O pasirodo, jų yra.
– (E.Jankevičius) Turėjo būti kažkoks virsmas, Jurga parengė tam tikrą strategiją, ją pradėjo įgyvendinti. Yra sukurti elektroninio pašto adresai, kur galima kreiptis. Panašiai, kaip Pranešėjų apsaugos įstatymo atveju.
– Bet gi nesikreipė.
– (D.Sinkevičius) Akivaizdu, kad nesikreipė. Prisiminkite Rasos Kazėnienės atvejį – moteris paviešino ir buvo bandoma su ja susidoroti.
– (E.Jankevičius) Galbūt, bet aš sakyčiau nesureikšminant kelių mėnesių laikotarpio, nes tai yra nauja vadovė, iki vasario 1 d. vyksta Kalėjimų departamento reorganizacija.
Reorganizuojasi ir Imuniteto skyrius, matyt, bus ir nauji pareigūnai. Ir tikrai kalėjimų bausmių vykdymo sistemos visuomenė pajus tą, kad reikia kreiptis ten, pajus pasitikėjimą. Manau, ir profesionalumas pareigūnų pakils. Šiandien mes susiduriame su problema, kad tam tikrus pareigūnus reikia mokyti.
– Ką reiškia tam tikrus? Mokyti ar juos atleisti reikia?
– (E.Jankevičius) Ir Imuniteto skyriaus, ir visus pareigūnus – turėtų būti ir daugiau valandų skirta mokymams, ir praktikai iš kitų šalių.
– Ką jūs pakeisite apmokydamas pareigūną, kuris 10 ar daugiau metų dirba toje sistemoje ir ten turbūt jau yra savas?
– (E.Jankevičius) 10 metų tai nėra labai ilgo laiko tarpas, turim pareigūnų, kurie dirba ženkliai ilgiau. Bet yra geras žodis rotacija. Kiekvienas vadovas – ar skyriaus, ar aukštesnis turi jausti, kurie pareigūnai atitinka šiuolaikines tendencijas ir darbo požiūrį, kurie ne. Tie, kurie atitinka, gali likti dirbti, aišku, reikia tobulinti, mokytis, perimti vakarietišką praktiką.
– Ką čia dar mokytis?
– (E.Jankevičius) Labai daug. Yra bendravimas su kaliniais, visiškai keisti savo požiūrį į kalinius.
– Atėjo L.Kalinauskaitė – jaunas žmogus, su visai kitokiu požiūriu ir bandė dirbti šiuolaikiškai. Ir ją labai greitai pastatė į vietą.
– (E.Jankevičius) Dėl L.Kalinauskaitės reikėtų atskirti dvi istorijas. Viena istorija – mes kalbame apie verbavimą, kur, mano požiūriu, yra peržengtos padorumo ribos.
Bet vėlgi, mes turime informaciją iš vienos pusės, pono Zavecko nėra su mumis, jis negali atsikirsti. Bet kiek aš asmeniškai sužinojau, aš ja patikėjau ir manau, kad tikrai buvo elgiamasi nepakankamai etiškai ir netoleruotinai. Antra istorija – kuomet kaliniai jai grasino.
Čia aš turiu kalbėti labai objektyviai, nes vyksta ikiteisminis tyrimas. Kuomet jis baigsis, o mes stengsimės padaryti taip, kad jis baigtųsi kuo greičiau, tuomet mes viską ir papasakosime. Tuomet, priklausomai nuo jo baigties, bus atskleista visa informacija. Todėl dabar vadovautis nuojautomis, insinuacijomis, gandais nereikėtų, nes yra dvi dalys.
– Pone Sinkevičiau, kaip jūs galėtumėte apibūdinti filosofiją, kuri vyrauja kalėjimuose? Kokie tai yra per santykiai? Jei kalbame apie L.Kalinauskaitės liudijimus – yra verbuojama, liepiama susibičiuliauti su tam tikrais kaliniais.
– (D.Sinkevičius) Buvo prieš tai vienas nuteistasis, kuris atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose. Jis prieš tai buvo išėjęs į pusiaukelės namus. Teisingumo ministerija labiau žino situaciją, kaip jis sekė Teisingumo ministerijos Audito skyriaus darbuotojas, kurios atliko Pravieniškių auditą. Tokia ir filosofija, kad netgi kaliniai yra užverbuojami, jiems galimai duodami nurodymai sekti pareigūnus.
– Tuos nurodymus duoda kas?
– (D.Sinkevičius) Tuometė Imuniteto skyriaus vadovybė. Tam kaliniui buvo duoti absoliučiai nesuvokiami nurodymai susidoroti, tarkime, su pataisos namų psichologe, viena prižiūrėtoja. Jis turėjo su jomis permiegoti ir visa tai nufilmuoti. Tokia ir filosofija. Žmonės, kurie neįtinka galbūt kažkam ar kažkokie kitokie interesai ten sieja.
– Arba gali papasakoti ką nors, ko nereikia pasakoti.
– (D.Sinkevičius) Ir juos bandoma visais būdais pašalinti iš sistemos.
– Netgi auditas kuris buvo daromas – jūs kalbate apie persekiojimą tų žmonių, kurie tą auditą darė.
– (D.Sinkevičius) Čia Teisingumo ministerija labiau žino, nes jie patys kreipėsi dėl tų moterų persekiojimo. Tas kalinys patvirtino, kaip jis sekė, turėjo sekti jas, vaikščiojo po parduotuvę „Iki“ prie Teisingumo ministerijos. Tai yra nesuvokiami dalykai. Atrodo, tiek metų perėję.
– Ką jūs, ministre, padarysite? Per daug ten tokių žmonių, apie kuriuos D.Sinkevičius kalba.
– (E.Jankevičius) Kol kas mes šia situacija esame ramūs, kadangi laukiame ikiteisminio tyrimo baigties. Dėl šio atvejo irgi yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kai jis bus baigtas, tikrai viešai pakalbėsime. Bet taip, mes gavome tą informaciją, iš karto rekomendavome kreiptis į teisėsaugos institucijas, iš karto tai padarėme. Dėl kiekvieno tokio atvejo ir ateityje kreipsimės. Bet prieš tai dar norėjau pakalbėti apie mokymus.
Mes matome, kokia yra vakarietiška praktika kituose kalėjimuose užsienyje, Skandinavijos šalyse, kuomet pareigūnas yra labiau kalinio draugas, jie bendrauja, neturi ginklų – nei lazdų, nei balionėlių – žino, kokią knygą kalinys skaito. Tai yra dinaminė priežiūra. Tam tikri dalykai vyksta ir pas mus, bet labai norėtųsi, kad kalintis asmuo žinotų, kad anapus durų budi atsakingas ir sąžiningas pareigūnas, į kurį, ištikus bėdai ar norint sužinoti kokią informaciją, jis tiesiog galėtų kreiptis. Tie santykiai turi būti statutiniai, čia yra statutinė tarnyba, bet žmogiški.
To šiai dienai mums trūksta. Aš manau ir Imuniteto skyrius – buvo pravestas prevencinis pokalbis, bet aš dabar pakalbėsiu iš savo nuojautos, kaip man atrodo. Jeigu jie turėjo tam tikros informacijos, kad žmogus galimai kažką ne taip daro, tai įsivaizduoju, jei būtų gražiai, normaliai, maloniai pabendravę, įspėję, pasakę, bet, galbūt, tas bendravimas yra agresyvus, netinkamas.
Trūksta bendro supratimo. Ta sistema perėjo iš sovietinės sistemos. Ji kažkiek keitėsi, bet labai iš lėto. Jeigu mes matome, pažiūrėję kokius kino filmus Rytų šalyse, tai mes matome dar sargybinius, stovinčius bokštelyje.
– Turbūt ne Lukiškes perkelinėti reikia, o apskritai sistemą tvarkyti iš pagrindų.
– (E.Jankevičius) Bet mes darome tikrai didelius pokyčius.
– (D.Sinkevičius) Apie bendravimą, kurį kalba ministras, būtent Laura pasakojo. Buvo vienas nuteistasis, kuris ją pasikvietė pasikalbėti į savo kamerą, pasakė, kad žmona serga leukemija, o aš čia esu beviltiškoje situacijoje, sėdžiu kalėjime, nieko negaliu padaryti. Po to pokalbio Laura sulaukė nemalonumų, kodėl bendrauja su kaliniu, ką jūs ten rezgate. Tai va ir pabandyk pabendrauti su nuteistuoju, tai iš karto būsi apkaltintas, galbūt narkotikus nori jam pernešti. Nėra galimybės tokios.
– (J.Mickienė) Darbas bausmių vykdymo sistemoje tikrai yra sunkus. Kartais, galbūt, yra nuobodu stovėti bokštelyje, stebėti ir visą laiką išlaikyti atidumą. Niekas to neneigia. Tikrai prijungtos instrukcijos, kurių patartina griežtai laikytis, nes jos buvo sukurtos remiantis ir praktika, ir įvairiais gerais ar negerais praktiniais pavyzdžiais. Man sunku komentuoti šiuo atžvilgiu, tiek, kiek mes esame su Laura pakalbėję, o kalbėjome ne valandą ir ne dvi, pokalbio atskleisti nenorėčiau.
– Įspūdį atskleiskite, koks jums susidarė po pokalbio. Tikite tuo, ką ji šneka?
– (J.Mickienė) Mes iš karto reagavome, pradėjome ikiteisminį tyrimą. Taip pat, pasirodžius straipsniui, esu inicijavusi tarnybinį pranešimą. Šiuo metu yra sudaryta komisija atlikti tarnybinį patikrinimą minimų imuniteto pareigūnų atžvilgiu. Komisijos nariai – taip pat į komisiją bus deleguotas ir Teisingumo ministerijos atstovas – visi turi teisinį išsilavinimą. Vakar buvome susitikę, esame apsitarę, esu parengusi dokumentų kopijas, kurias turiu pateikti.
– Ką jūs tokiu atveju galite pasiūlyti Laurai – pareigūnei, kuri viešai prabilo apie tokius nestatutinius santykius, spaudimą ir grasinimus?
– (J.Mickienė) Aš esu atsižvelgusi į tai, ką ji yra išsakiusi. Galvoju apsilankyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, esu aptarusi su jo direktoriumi šią situaciją. Esame susiskambinę, kai išėjo straipsnis. Laikau ryšį su Laura, esu davusi savo mobilų telefoną, kad kreiptųsi nedelsiant, bus reaguota, kad yra garantuojama pagalba.
– R.Kazėnienės atveju net ir apsauga buvo pasiūlyta, ministre.
– (E.Jankevičius) Aš tikrai pats kalbėjau, visi tą žino, su pareigūne. Pasiūliau maksimaliai ką galiu padaryti, ji tikrai yra saugi ir, reikalui esant, mes padarysime viską. O šiaip, kalbant apie valdymą ir griežtesnės rankos valdymo politiką, galbūt aš ir šypsausi, bet pasižiūrėkite – pasikeitė daugiau nei pusė vadovų, pavojingi asmenys yra izoliuoti, jie nebegali išnaudoti kitų kalinių. Reformos tęsis ir manau, aš esu pakankamai griežtos rankos šalininkas.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
