Ketvirtą kartą pradėjęs vadovauti švietimui ir mokslui A.Monkevičius pasidžiaugė tekusia garbe vėl gelbėti šią svarbią sritį esant sunkiai situacijai.
Ministras taip pat atrėmė priekaištus, kad „gelbėtojų-profesionalų“ valdžia kviečiasi senosios politikų kartos atstovą gelbėti reformų, kurias pats ir kritikavo, – Vyriausybės programa esą gera, tik buvo blogai įgyvendinama.
– Prieš palaiminamas ministru kartojote, kad pirmasis pagrindinis jūsų darbas – visus „nuraminti“.
Tai koks tų raminamųjų receptas? – portalo lrytas.lt videolaidoje „Ne spaudai“ paklausėme A.Monkevičiaus.
– (Juokiasi.) Aš pats esu tas ramintojas. Pirmiausia pats esu ramus žmogus.
Be to, į save dabar žvelgiu labai kritiškai. Ypač į tą save, kuris buvo prieš keliolika metų.
Jeigu man kas nors leistų į tą upę įbristi dar kartą...
– Pats sau surengtumėte interpeliaciją?
– (Juokiasi.) Ko gero. Ypač pačioje pradžioje.
– Dar kartą priminkite, kaip atsidūrėte šiame poste? Kas ir kodėl jus pakvietė?
– Jau ne kartą esu sakęs, kad paskambino premjeras Saulius Skvernelis ir pakvietė pasikalbėti. Net nežinojau, apie ką mes kalbėsimės, – maniau, apie reikalus, susijusius su universitetų jungimu ir integracija. Tik man buvo šiek tiek neramu, kodėl mane vieną kviečia.
Tiesa, buvo ir savotiška uvertiūra. Gruodžio mėnesį, iš karto po to, kai buvo atstatydinta Jurgita Petrauskienė, man apie šiuos reikalus kalbėjo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.
Tačiau tada tai supratau kaip, sakykim, komplimentą ir to net rimtai nevertinau.
Tiesiog pasakiau, kad dabar turiu labai rimtų darbų, o politika man jau nebeįdomi.
O su premjeru kalbėjomės ilgai, galbūt valandą ar pusantros. Ir rimtai.
Jis kalbėjo be lozungų, labai paprastai ir nuoširdžiai, pats pasipasakojo, kad niekada niekur nesiveržė, o tiesiog gyvenimas pastatydavo į pasirinkimo „daryti ar nedaryti“ situaciją.
Premjeras pripažino, kad norėjo ir tikėjosi viską spustelėti greičiau, tačiau ta J.Petrauskienės komanda, kuri tai mėgino padaryti, greičiausiai neturėjo reikiamos patirties. Tokios, kokią aš, pasak jo, turiu.
Pasak premjero, jie veikė galbūt ir kiek jaunatviškai, tačiau tai sukėlė neigiamą reakciją.
Taigi, kaip sakė premjeras, visi norėjo kuo greičiau, o išėjo atvirkščiai – įklimpo.
Po pokalbio su S.Skverneliu išėjau manydamas, kad man blaškytis tikrai neverta.
O paskui pagalvojau, kad pats jausčiausi prastai, jei atsukčiau žmogui nugarą tokiu momentu.
Be to, švietimo bendruomenė – mano bendruomenė. Juk mėgindavau ir buvusiai komandai patarti, ką reikėtų daryti kitaip, nes aiškiai mačiau, kad yra kitokių būdų ir metodų veikti. Tik jie nelabai klausė.
Kaip ir aš, kai bridau į tą upę pirmą kartą.
Be to, ką čia slėpsi – tai ir garbė būti reikalingam valstybei.
Aš nesu nei supermenas, nei ugniagesys.
Atėjau ne tiktai tam, kad visus apraminčiau, bet ir judėčiau į priekį.
– Ką darysite su etatinio apmokėjimo modeliu, dėl kurio ir kilo ankstesnę ministrę išvertęs mokytojų protestas?
– Tai išties bene jautriausia vieta, nors yra dar kelios, kuriose gali kilti naujų bangų, – pavyzdžiui, bendrojo ugdymo politika.
Šioje srityje pirmiausia įsigilinsiu į ministerijos jau turimą patirtį.
Kuo labiau išryškinsime, kaip tas modelis veikia, kas negerai, po to iš karto kalbėsime su visomis suinteresuotomis grupėmis.
Pagrindinis tikslas – kad jau pavasarį turėtume ramybę ir mokytojai vasaros atostogų išeitų aiškiai žinodami, kaip nuo rugsėjo 1-osios tas mechanizmas veiks. O jis buvo padarytas skubotai.
– O koks jūsų santykis su sportu?
Gal pats kultivuojate kokią nors sporto šaką?
– Mūsų akademiniame pasaulyje ir beveik bet kuriame universitete pilna žymių sportininkų, čempionų.
Taigi akademinio pasaulio ir sporto santykis – tiesioginis.
O aš pats irgi labai mėgstu sportuoti, turiu namuose įsirengęs net mažą treniruoklių salę.
Rytais stengiuosi pasimankštinti, nors kartais ir tingiu.
Be to, mėgstu važinėti dviračiu, pasisukioti sode, po gamtą pakeliauti.
Netgi mano mėgstamas fotografavimas kartais tampa sportu, pavyzdžiui, kai laipioji po kalnus.
