Toks užmojis įvesti tvarką sukėlė aršių diskusijų, imta spėlioti, ar grįžę į tėvynę emigrantai nesuras šeimos kapavietėse naujų „kaimynų“.
Kapinių administratoriai pasakoja, kad niekaip nepavyksta išgyvendinti tautiečių tradicijos amžino poilsio žemės lopinėliu imti rūpintis itin anksti. Nors kapavietė gali būti skiriama tik mirusiam žmogui, tai nestabdo gyvų prašytojų srautų, kasdien atakuojančių kapinių administracijas.
25 metai – ramybės laikas
Vilniuje esančias Karveliškių kapines administruojančios UAB „Stebulė“ projektų vadovas Darius Jakutonis užtikrino, kad dėl naujosios tvarkos problemų kol kas nekilo, mat jos dar nespėta pradėti įgyvendinti. „Savivaldybė mus įpareigojo šią naują veiklą vykdyti, bet kadangi dabar žiema, neįmanoma spręsti, kuris kapas prižiūrimas, o kuris – ne, nes visi jie apsnigti“, – sakė jis ir pridūrė, kad nutirpus sniegui bus peržiūrėti registracijos knygų duomenys ir tie kapai, kurie sukels įtarimų, kad yra netvarkomi, bus pradėti stebėti.
Šis stebėjimas, planuojama, truks dvejus metus, o registracijos knygose nurodytais kontaktiniais adresais bus siunčiami laiškai, papildoma informacija bus viešinama ir kapinių skelbimų lentoje – administracija kvies kapavietes lankančius asmenis pačius susisiekti su administracija.
„Praėjus dvejiems metams informaciją pateiksime savivaldybei, o jų įgalioti specialistai priims atitinkamus sprendimus, ar kuri nors konkreti kapavietė gali būti priskirtina prie neprižiūrimų. Jei bus nuspręsta, kad kapavietė yra neprižiūrima, joje bus galima laidoti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad laidoti galima iš karto, mat yra 25 metų vadinamasis ramybės laikotarpis“, – kalbėjo D. Jakutonis.
Pašnekovas paaiškino, kad nuo kape palaidoto žmogaus mirties datos kitas asmuo, neturintis su čia palaidotuoju jokių giminystės ryšių, toje pačioje kapavietėje gali būti laidojamas tik po 50 metų. „Vienvietėje kapavietėje palaidoti kitą žmogų tame pačiame kape, ant kape jau esančio karsto, leidžiama po 25 metų, bet tai turėtų būti koks nors artimas žmogus ar giminaitis, tačiau svetimas žmogus toje vietoje galėtų būti laidojamas tik praėjus 50 metų nuo pirmojo palaidojimo dienos“, – sakė D. Jakutonis.
Į klausimą, ar rasti artimųjų, kai kalbama apie 50 metų laikotarpį, bus sunki užduotis, pašnekovas atsakė, kad laukia sunkus darbas. „Bandysime situaciją aiškintis tikrindami atskirus kvartalus, tikrai nepulsime daryti visko iš karto“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad su žmonėmis, atsakingais už kapaviečių priežiūrą, bus bandoma susisiekti įvairiais būdais.
Kapaviečių pageidauja ir gyvieji
D.Jakutonis pasakojo, kad mirusiųjų artimieji vis dar mano, kad kapavietės vietą kapinėse nulems derybų su kapinių administracija intensyvumas ir net savotiškas įkyrumas.
„Tikrai negalime parūpinti pageidaujamos vietos kapavietei po vienu ar kitu berželiu, nes laidoti būna skirti vienas arba du kvartalai ir juose eilės tvarka laidojama“, – sakė jis ir pridūrė, kad tie, kurie būna nepatenkinti kapinių administratoriaus pasiūlyta vieta, visuomet gali pasidomėti situacija kitose kapinėse.
Šiuo metu savo artimąjį laidojantys žmonės gali rinktis vienvietę, dvivietę ar trivietę kapavietę.
Anot pašnekovo, Lietuvoje vis dar esama mito, kad už pinigus galima sau patinkančią laidojimo vietą gauti ar išsirinkti, o neretai įsivaizduojama, kad net ir gyvas žmogus gali rezervuotis amžino poilsio vietą. „Šiuo metu viskas registruojama per specialią informacinę sistemą ir jokių išlygų būti negali“, – aiškino jis.
Dar viena įdomi detalė – kol žmogus gyvas, jam niekaip teisiškai neįmanoma rezervuoti kapavietės. „Kapavietė skiriama tik tuo atveju, jei žmogus ateina su giminaičio mirties liudijimu ir prašo skirti vietą laidoti. Mirusysis yra laidojamas į tą plotą, kurį jam užsako į kapinęs atvykęs artimasis. Tada jau sprendžiama, kokio dydžio kapavietės reikės. Jeigu ateina žmogus ir tiesiog išsako norą rezervuoti laidojimo vietą, mes negalime jos skirti“, – kalbėjo pašnekovas. Jo tvirtinimu, tokių besirūpinančių savo ateitimi piliečių sulaukiama kasdien bent po kelis.
„Išgirdę, kad kapavietės taip paprastai rezervuoti nepavyks, žmonės ne tik nuliūsta – dažnas pademonstruoja ir „turtingą“ slavišką žodyną, ima keiktis, priekaištauja, kad žino atvejų, kai žmonės laidojimo vietas pirko ir iš anksto kapavietėse statė paminklus“, – pasakojo jis.
Anot jo, žmonės dažnai nežino, kad vienoje ar kitoje vietoje driekiasi elektros ar vandentekio trasos ir tose vietose kapaviečių įrengti negalima: „Žmonės ateina ir sako: „Žiūrėkite, koks gražus plotas, kodėl man jo neduodate?“ Bet jie juk nežino, kad toje vietoje driekiasi vandentekio trasa, o mes turime schemas, brėžinius ir kt.“
Nutarimą jau vykdo
Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“, kuri administruoja Kaune esančias Petrašiūnų kapines, vadovas Ričardas Čėsna teigė, kad Vyriausybės nutarimas ir jo vykdymas – nediskutuotinas klausimas. „Nutarimas jau yra vykdomas. Kadangi turime rūpintis dideliais kapinių plotais ir turime nemažai neprižiūrimų kapaviečių, jau pradėjome inventorizaciją. Tai reiškia, kad vienose kapinėse pagal numerius inventorizuojama, kurios kapavietės neprižiūrimos, o paskui imamės kitų. Tiesa, dabar šie darbai kiek pristabdyti“, – kalbėjo jis ir patikslino, kad norimo rezultato gali tekti luktelėti dar bent 4–5 metus.
„Nustatę, kad kapavietė neprižiūrima, metus stebime situaciją, siunčiame laiškus, įspėjame, reikalaujame, kad būtų tvarkoma. Dar po metų šią informaciją perduodame savivaldybei, o ji per trejus metus, stebėdama situaciją, spaudoje viešina galimybę periimti kapavietę“, – apie tai, kaip turės veikti naujoji tvarka, pasakojo pašnekovas.
„Kaip vadovas, reikalavimus aš vykdau, bet kaip žmogus, manau, kad ateityje ši situacija lems nemažai teisminių bylų, bus tam tikro nepasitenkinimo“, – svarstė pašnekovas ir pateikė pavyzdį, kad nemalonių naujienų dėl artimųjų kapaviečių dėl šios tvarkos gali sužinoti ne tik į Lietuvą grįžę emigrantai, bet ir bausmę atlikę ir iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys.
„Jei žmogus jau bausmę atliko, jis negali būti dar antrą kartą nubaudžiamas. Jis turi turėti tam tikras teises į artimųjų kapavietę. Gal sunki liga ar kitos rimtos priežastys sutrukdė rūpinti kapaviete, ir teisme jas įvardiję asmenys bus laikomi silpnąja puse prieš įstatyminę bazę. Žinoma, tai neturi mums trukdyti vykdyti to, kas nurodyta“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas akcentavo, kad niekas šioje situacijoje nedraudžia pasitelkti išmonę: pavasarį galbūt bus įvestas naujas ženklinimas, kuris leis neprižiūrimą kapavietę išskirti iš visų kapaviečių konteksto. „Gal koks nors žmogus ir neprižiūri kapavietės, bet dažnai šalia palaidotų žmonių artimieji aptvarko kapavietes, o pati informacija apie nepriežiūrą per gimines, artimuosius pasiekia ir už tai atsakingus žmones. Kartais sugėdinama, paraginama“, – kalbėjo „Kapinių priežiūros“ vadovas ir teigė tikintis, kad tokie pokyčiai galėtų paskatinti artimųjų palaidojimo vietas apleidusius lietuvius vėl imti jas tvarkyti.
R.Čėsna priminė, kad ne tokia jau retenybė – nuotoliniu būdu organizuojama kapaviečių priežiūrą, kai mirusiojo artimieji sudaro sutartį su kapinių tvarkymu užsiimančiomis įmonėmis ir jos rūpinasi, kad kapavietės neliktų apleistos.
Pašnekovas patikino, kad apleista kapaviete nelaikomi kapai, ant kurių nukrito vienas kitas medžio lapas ir pora centimetrų ūgtelėjo žolė.
Lietuviui ir kapas – turtas
„Kapavietė lietuviui – lyg nekilnojamasis turtas, ir kuo daugiau kapaviečių turi, tuo turtingesnis jaučiasi. Žinoma, toks požiūris būdingesnis vyresnio amžiaus žmonėms. Būna įvairių kuriozinių situacijų, dėl kurių net juokas neima“, – pasakojo pašnekovas. R.Čėsnos teigimu, jo darbo stalas nuklotas prašymais didinti kapavietes, įvairiais skundais, o neretai tenka minti ir teismų slenksčius, mat pasitaiko atvejų, kad artimieji nepasidalija kapavietės.
Pašnekovo teigimu, dažnai būna taip, kad giminaičiai tikrąja to žodžio prasme konkuruoja dėl teisės laidoti vienoje ar kitoje kapavietėje, o siūlymas tai daryti naujose kapinėse daugeliui iš pradžių atrodo atmestinas. R.Čėsna sako, kad paprastai tai ne tik infrastruktūros įrengimo klausimas, bet ir tam tikras psichologinis momentas.
