Tai pirmas atvejis, kai po minėtų tarnybų metinės ataskaitos kai kurias viešai skelbiamo dokumento dalis vertina, tikėkime, suderinęs savo poziciją su premjeru ir prezidente, ministrų kabineto narys.
Ministras savo-nesavo nuomonę pareiškė iškart po griežtos Kinijos reakcijos į ataskaitoje jos atžvilgiu reikštus teiginius.
Grėsmių Lietuvai vertinimo tekste sakoma, kad mūsų valstybėje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas. Aprašoma, kaip šios institucijos mūsų krašto teritorijoje dirba, nors kol kas nė vieno asmens, įtariamo šnipinėjimu, nesulaikyta. Lietuvos gyventojai įspėjami nepakliūti į verbavimo tinklus.
Kinija ambasados Lietuvoje lygiu reagavo greitai ir kategoriškai: „Reiškiame griežtą nepasitenkinimą ir tvirtą nepritarimą šiems nepagrįstiems kaltinimams.“ Ataskaita vertinama kaip neprofesionali, neobjektyvi ir neatsakinga. Sureagavo į VSD ir AOTD dokumentą ir kita jame minima valstybė Baltarusija, tačiau kur kas minkščiau negu Kinija, ir net ironiškai, susiedama tai su prezidento rinkimais Lietuvoje.
Kol kas nieko nepasakė kasmet panašioje ataskaitoje minima Rusija. Nusibodo reaguoti? Galbūt ataskaitos rengėjai pamanė, kad Kinija ir Baltarusija irgi abejingai numos ranka. Bet Kinija nėra Rusija ir reaguoja į menkiausią judesį, mintį ar veiksmą jos atžvilgiu.
Bet iš visų komentarų svarbiausias yra L.Linkevičiaus. Kodėl vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos formuotojų pasiuntė signalą už valstybės ribų, kad gal ne tik jis, bet ir premjeras su prezidente nevisiškai pasitiki savo valstybės žvalgybos tarnybų išvadomis?
Galimi trys atsakymo variantai. Pirmas – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovo neįtikino ataskaitos argumentai. Antras – URM tarnybos turi kitokios, daug patikimesnės, informacijos. Trečias – dėl ekonominės politikos Lietuvai nenaudingi net menkiausi nepasitikėjimo santykiai su Kinija. Realiausias atsakymas – trečias.
Lietuva jau keleri metai puoselėja įvairiausius galimus ekonominius projektus su net JAV baimės įvariusia pusantro milijardo gyventojų valstybe, užkariaujančia ne tik Europos prekybos uostus, bet ir žemynus. O Kinija savo ruožtu (ne be Rusijos patarimo) neskuba glėbesčiuotis su Lietuva.
Tiesa, apie Lietuvos vilčių problemas su tolima ir produkcijos požiūriu labai artima valstybe viešai mažai diskutuojama, bet nesunku pajusti, kad mūsų šalies vadovai griūvančių tiltų su Rusija akivaizdoje nenorėtų išsikasti neperšokamo kanalo su jos tiesioginiais ir netiesioginiais rėmėjais.
Šitokią mintį ir išsako L.Linkevičius. Ar tai reiškia, kad žvalgybos tarnybos analitiniame tekste turėtų praleisti epizodus, apie kuriuos Vyriausybei galbūt nenaudinga skaityti ir girdėti? Tai rimta ir sena, ne tik Lietuvoje, problema.
Antai JAV CŽV kūrėjas A.Dullasas šia tema taip rašė savo knygoje „Doktrina“: „Žvalgybos surinkta ar analitikų paruošta informacija nebus naudinga, jeigu ji nepateks į „vartotojų“, tai yra tų, kurie lemia politiką, rankas. Daryti tai reikia laiku, aiškia, suprantama forma, kad žvalgybos duomenis būtų galima lengvai susieti su ta politine problema, kuria esamu momentu užsiima asmenys, turintys teisę naudotis žvalgybine informacija.“
Abi Lietuvos žvalgybos tarnybos tai ir daro. Visi žinome dabartinius JAV ir Kinijos santykius, žinome foną, kuriame formuojasi didžioji pasaulio politika, todėl ataskaitos informacija yra savalaikė ir reikšminga.
Žvalgybinės informacijos rengėjai neturi spėlioti, kas valstybės vadovams malonu ar naudinga girdėti. Kaip politikai pasinaudos ta informacija, yra jų reikalas. Žvalgybos institucijų vadovai nėra politikos formuotojai.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Ne bet kuri, ypač menkai apdorota, nepatikrinta, nesusisteminta, informacija kiština politikos formuotojams. A.Dullasas taip įspėjo: „Laikas detaliai informacijos analizei ir kiekvieno svarbaus įvykio vertinimui, kuris turi gulti ant asmens, atsakingo už valstybės politiką, stalo, yra ribotas. Todėl labai svarbu atsiminti, kad „žvalgybinė žaliava“, tai yra neapdorota informacija, – pavojingas dalykas, nes dažniausiai ir pats informacijos autorius negali garantuoti pateiktų žinių patikimumo.“
Šiais laikais žvalgybinės informacijos apdorojimas daugiapakopis ir labai sudėtingas. Reikalingas informacijos rinkimą, analizę ir jos paskirstymą koordinuojantis centras. Kooperacija tarp tarnybų, dirbančių su skirtingų rūšių informacija, jau yra neišvengiama adekvataus situacijos supratimo sąlyga.
Didžiulis vaidmuo tenka tiksliam, vienodai suprantamų sąvokų ir terminų vartojimui. Nuo kada ir kokiais kriterijais grėsmė tampa iš tikrųjų grėsme? Jeigu pasidomėtume, kaip sąvoką „grėsmė“ suvokia visuomenė ar net politikai, sulauktume atsakymo, margesnio už genį.
Net neabejoju, kad Pekino pareigūnai lietuvišką tekstą suprato tiesmukiškai, – Kinija nori užpulti ar net okupuoti Lietuvą. Be to, įvairiose interpretacijose ir perpasakojimuose Kinija grėsmės požiūriu Lietuvos atžvilgiu atsiduria vienoje eilėje su Rusija, o tai net menkai tarptautiniais santykiais besidominčiam žmogui jau skamba keistai.
Tokiame kontekste Kinijos pasipiktinimas visiškai suprantamas. Lietuva jau trečias dešimtmetis plaukioja dideliame politiniame vandenyne, todėl mūsų šalyje atsiradę vertinimai, liečiantys kitas valstybes, nėra tik namudinės reikšmės.
