Vasario 16-osios rytą, atsukus laiko mašiną atgalios, teatralizuota dvidešimties signatarų eisena pajudėjo nuo Teatro, muzikos ir kino muziejaus link Signatarų namų Pilies gatvėje.
Idėja priartinti 1918 m. istoriją prie šiuolaikinio žmogaus kilo Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiajam dailininkui Eimantui Ludavičiui ir šokėjai ir choreografei Jūratei Širvytei-Rukštelei. Pasitelkiant gatvės teatrą, kūrėjai bando į istorinę tikrovę pažvelgti be perdėto iškilmingumo. Eisena-performansas simbolizuoja įvykį, kai Nepriklausomybės aktą pasirašę signatarai traukia fotografuotis chrestomatinei nuotraukai, kuri anuomet buvo padaryta Gedimino prospekte įsikūrusioje Aleksandros Jurašaitytės fotoateljė.
Pirmą kartą pernai pristatytas renginys „Signatarai eina fotografuotis“ pranoko organizatorių lūkesčius – eiseną fiksavo minios žmonių, taip darydamos įtaką spektaklio dramaturgijai ir atlikėjų trajektorijai. Žiūrovų pageidavimu eisena bus pakartota ir šiais metais, tik su kitais aktoriais ir nauju maršrutu, projektą remia Vasario 16-osios fondas.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė.
O kas vyko po to, kai signatarai pasirašė dokumentą, nulėmusį mūsų valstybės likimą? Kaip signatarai reaguotų į šiomis dienomis vykstančius įvykius? – šiuos klausimus kelia projekto „Signatarai eina fotografuotis“ kūrėjai.
Performansui buvo ieškomi kūrybingi ir aktyvūs žmonės su scenine patirtimi – aktoriai, šokėjai, vaidybos studentai ir visi, mylintys scenos meną. Signatarų kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė nuo 1986 m. kuria kostiumus teatrui, kinui, televizijai, reklamai, dalyvauja tarptautiniuose kino projektuose.
Procesijai vadovauti pakviestas cirko ir gatvės teatro spektaklių kūrėjas, operos teatro režisierius, aktorius ir komikas A. Schvarzsteinas iš Ispanijos. Nors režisierius nėra Lietuvos pilietis, jo motinos senelis buvo litvakas nuo Balstogės (dabar Lenkija). Pasak Adriano, jam, aistringai apsėstam istorijos ir teatro žmogui, nesunku įsivaizduoti, kokią svarbą turi Nepriklausomybės iškovojimas lietuviams ir ką ši data reiškia Lietuvai.
„2018 m. man teko režisuoti vieną Dainų šventės renginių filharmonijoje. Taigi, teko gerai išstudijuoti pagrindinius istorinius ir kultūrinius Lietuvos lūžius. Tuomet supratau, kad ne tik įdomu, bet ir svarbu pamatyti, koks sudėtingas dalykas yra istorija. O požiūris į ją visada bus toks pat įvairus, kaip ir faktų aiškinimas. Pabrėžiu, jog mūsų eisena – ne personalijų mėgdžiojimas ar atkartojimas, o bendros idėjos ir jausmo perteikimas“, – sako režisierius A. Schvarzsteinas.
Gatvės teatro renginiai Lietuvoje nėra įprasti. Juose svarbiausias veikėjas ir dramaturgas yra žiūrovas, o scenografija – gatvė. Šio žanro pobūdis ir esmė – improvizacija, kuri suteikia galimybę kiekvieną kartą ta pačia tema sukurti naują spektaklį.
Pagrindinis A. Schvarzsteino kūrybos braižas – ypatingas ryšys su publika.
„Manau, kad visa meninė veikla turi paliesti ir nustebinti žmones. Gatvės teatre tai yra „tiesioginė“ funkcija, nes nėra jokių filtrų, atstumo nuo žiūrovo. Be to, tai leidžia išprovokuoti reakcijas, rodančias žmonių, dalyvaujančių renginyje, savybes. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas – atskleisti ypatingos dienos – vasario 16-osios džiaugsmą. Tai laiminga diena, kai žmonės labiau atsiveria ir gali jausti, matyti, girdėti ir būti drauge. Manau, kad bet kokia šventė, kuri veda gyventojus link identiteto stiprinimo, konstruktyvios ir draugiškos aistros, kuri užpildo mus pasididžiavimu ir emocijomis, yra verta būti švenčiama“, – sako režisierius A. Schvarzsteinas.
Renginio „Signatarai eina fotografuotis“ kūrėjai puoselėja viltį sukurti kasmetinę tradiciją, kuomet minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vilniečiai galėtų išvysti ir kitą – šiltą, estetišką ir šiek tiek provokuojantį Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo šventės atspalvį.
