Kolegos iš lrt.lt rėžė iš peties: „Įstatymo spąstuose: negalima skelbti ir apie R. Kalantos savižudybę“. Tuo metu portalas lrytas.lt dar prieš kurį laiką kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorės tarnybą ir paprašė konkretaus išaiškinimo, kaip po įstatymo pataisų įsigaliojimo rašyti apie Romą Kalantą?
Neilgai trukus redakcija gavo inspektorės patarėjos atsakymą, kad reikia ir sveiko proto turėti, tad jokių apribojimų skelbti R.Kalantos savižudybės būdo ir motyvų neturėtų būti taikoma.
Maža to, skelbiant informaciją apie R.Kalantą nereikalaujama net pridėti informacijos apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes.
Ir tai kelia nemažai sumaišties. Viešoje erdvėje ne kartą buvo akcentuota, kad Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, labai apribojančios informacijos apie savižudybes skelbimą, priimtos nesitarus su žurnalistų bendruomene, ignoruojant suicidologų (mokslininkų, nagrinėjančių savižudybių problematiką) nuomonę.
Jos įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 20 d. ir dabar įstatymo 22 str. 11 d. 10 p. skelbia, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai „skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų, traktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų, rodyti savižudybės proceso ar bandančio nusižudyti, nusižudžiusio žmogaus. Informacijoje apie savižudybes ar bandymus nusižudyti privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems.“
Šalia to Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas taip pat nurodo, kad „žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, gerbdami asmens ir jo artimųjų privatumą, neturi minėti pavardžių ar kitokių šį asmenį (ypač nepilnametį) padedančių identifikuoti duomenų, susijusių su savižudybe ar bandymu nusižudyti. Draudžiama skelbti vaizdo medžiagą, kurioje būtų vaizduojamas savižudybės procesas ar nusižudęs žmogus“ (40 str.).
1972 m. gegužės 14 d. Romas Kalanta Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietų režimą, apsipylė benzinu ir susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.
Įstatymas jokių išimčių nenumato – nei istoriniams faktams atpasakoti, nei ką tik įvykusiems įvykiams nušviesti. Jokių išimčių. Tad nieko keisto, jog nuo pat įstatymo įsigaliojimo žurnalistai pradėjo diskutuoti ir kelti klausimą: o kaip R.Kalanta? Juk skelbiant informaciją apie R. Kalantą ir jo pasipriešinimą sovietiniam režimui nebelieka galimybės pateikti pilnos informacijos, kadangi informacija apie jo savižudybę (apsipylė benzinu ir susidegino), poelgio motyvus (pasipriešinimas sovietų santvarkai), taip pat jo vardo ir pavardės minėjimas bei nuotraukos viešas demonstravimas galimai pažeistų įstatymus.
Būtent dėl to redakcija ir kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorę išaiškinimo šiuo klausimu. Savo atsakyme Žurnalistų etikos inspektorės patarėja Jūratė Kučinskaitė visų pirma pabrėžė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba „nėra įgaliota oficialiai aiškinti įstatymų nuostatų“.
O gaila, nes tokiais atvejais geranoriškų patarėjų (o ne drausmintojų ir baudėjų) žiniasklaidai reikia kaip oro. Tačiau tai jau kita tema. Nepaisant to, kad nėra įgaliota aiškinti įstatymų nuostatų, tarnyba patarėjos lūpomis pateikė savo nuomonę.
„Žurnalistų etikos inspektorius, kaip pareigūnas, prižiūrintis Visuomenės informavimo įstatymo taikymą, vadovaujasi ne tik įstatymo raide, bet ir bendraisiais teisės principais, vienas iš kurių – protingumo principas, – rašoma atsakyme redakcijai. – Atsižvelgiant į tai, kad Romo Kalantos mirties aplinkybės (savižudybė susideginant, protestuojant prieš sovietinę santvarką) yra visuotinai žinomas (privalomas žinoti) faktas, bet kokie bandymai riboti (dozuoti) informacijos apie šį istorinį įvykį skelbimą prieštarautų sveikam protui. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuomone, Romo Kalantos asmenybės, gyvenimo ir mirties aplinkybių skelbimas atitinka viešąjį visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Tai yra istoriniu, visuomenės švietimo požiūriu reikšminga informacija, ją žinoti turėtų kiekvienas išsilavinęs, pilietiškas žmogus.
Taigi mūsų nuomone, R. Kalantos savižudybės atvejis nėra tas atvejis, kurį aprašant turėtų būti aklai taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 10 punkto apribojimas. Manome, jog emocinės ir psichologinės pagalbos galimybių bei pagalbos sau grupių nusižudžiusiųjų artimiesiems nurodymas šiuo atveju nėra būtinas.“
Štai taip. Panašu, kad R. Kalantos istoriją žiniasklaida, nors atsargiai, šiemet dar galės aprašinėti – Žurnalistų etikos inspektorė, bent jau kol kas, neskubės jų kaltinti pažeidus įstatymą. Ar taip bus visada – tik laikas parodys. Ar ateityje, pasikeitus inspektoriui, šios nuostatos nepasikeis, vienas Dievas težino. Juk įstatyme nieko nekalbama nei apie istorinius įvykius, nei visuotinai žinomus faktus.
O ir kur bei kada viena ar kita savižudybė jau tampa istorija? Kaip žurnalistams susiprasti – tas įvykis jau istorinis ar dar ne? Kiek laiko turi praeiti nuo žinomo žmogaus savižudybės, kad žiniasklaida apie tai jau galėtų skelbti? O Tibeto vienuolių susideginimai? Juk tai, kad jie tokiu būdu protestuoja prie Kinijos vykdomą Tibeto okupaciją, yra visuotinai žinomas faktas. Tad galima žiniasklaidai tai skelbti Lietuvoje ar ne? Įstatymas sako, kad ne. Bet jei įstatymą skaitysime paraidžiui, tai tą patį jis sako ir apie Romo Kalantos savižudybę.
Kol kas informaciją apie savižudybes ribojančios įstatymo pataisos tik kelia sumaišti. Kiek iš jų naudos, nežino niekas. Tačiau, kad jos gali atnešti žalos, specialistai kartoja dažnai. Kai kurie politikai dabar nesėkmingai bando kažką jose taisyti, koreguoti. O juk iš tiesų geriausiai būtų tas pataisas iš viso atšaukti. Nors, tiesą sakant, tai, matyt, nerealu. Jų iniciatoriai juk niekada nepripažins, kad prastūmė nesąmonę.
